PRATARMĖ

Kai mano draugas redaktorius paklausė dėl jo ruošiamos išleisti knygos apie “saulėvalgius” manęs apie šį reiškinį, mano nuomonė, - beje, kaip ir jo, - buvo skeptiška, ir net labai. Ji beveik ir nepasikeitė. Bet žemiau pateikta medžiaga kalba apie kiek kitokį reiškinį, - daug labiau pagrįstą tiek logiškai, tiek ir naujais faktais. Tuo labiau, kad kartą, nevalgydamas 24 paras, aš pats buvau nustebintas, kad nei silpna buvo, nei galva sukosi…

Kalbama, kad jogai gyvena ilgiau, nei paprasti žmonės. Tačiau to kritika gana pagrįsta – jie vegetuoja lyg daržovės, - nei ką nors nuveikia, nei ką sumąsto. Dabar yra panaši kritika ir dėl šiuolaikinės medicinos pratęstos gyvenimo trukmės, - sakoma, kad pratęsiamas ne pilnavertis GYVENIMAS, o tik agonija. Tiek vienas, tiek kitas atvejis neturi prasmės, jei juos vertinti, kaip čia parašiau.

Man kažkodėl atrodo, kad “saulevalgystė” anksčiau buvo vadinama Pranajamos vardu. Gal ką nors painioju, nes radau tokį pranajamos aiškinimą:

Pranajama (skr. prāṇāyāma) yra senovės Indijos jogų mokslas apie kvėpavimo kontrolę. Tai viena iš aštuonių jogos pakopų, kurios tikslas – valdyti 

gyvybinę energiją (praną) per specifines kvėpavimo technikas. Sanskrito kalba šis žodis jungia dvi sąvokas:

• Prana – gyvybinė energija, gyvybės jėga (panašiai kaip kinų „či“).
• Ajama – pratęsimas, išplėtimas arba kontrolė.

Pagrindiniai Pranajamos elementai

Kiekvienas pratimas susideda iš keturių dalių:

1.     Puraka – įkvėpimas.

2.     Rečaka – iškvėpimas.

3.     Antar Kumbhaka – kvėpavimo sulaikymas įkvėpus.

4.     Bahja Kumbhaka – kvėpavimo sulaikymas iškvėpus.

Jogai tiki, kad žmogaus protas ir kvėpavimas yra tiesiogiai susiję: nuraminus kvėpavimą, nurimsta ir protas. Pranajama padeda išvalyti energetinius kanalus (nadžius), kad prana galėtų laisvai tekėti kūnu.

Populiarios technikos

• Nadi Šodhana (Anuloma Viloma): pakaitinis kvėpavimas per vieną ir kitą šnervę. Subalansuoja kairįjį ir dešinįjį smegenų pusrutulius.
• Kapalabhati: „švytinti kaukolė“ – aktyvūs, stiprūs iškvėpimai per nosį. Valo kvėpavimo takus ir energizuoja.
• Bhastrika: „kalvio dumplės“ – intensyvus įkvėpimas ir iškvėpimas. Stiprina imunitetą ir virškinimą.
• Ujjayi: „vandenyno kvėpavimas“ – gilus kvėpavimas per nosį šiek tiek sutraukus gerklas. Ramina nervų sistemą.

Nauda sveikatai (pagrįsta mokslu)

• Streso mažinimas: aktyvuoja klajoklį nervą (vagus nerve) ir parasimpatinę nervų sistemą.
• Geresnė koncentracija: padeda sutelkti dėmesį ir gerina smegenų aprūpinimą deguonimi.
• Plaučių talpa: stiprina kvėpavimo raumenis ir didina plaučių tūrį.
• Kraujospūdis: lėtas, kontroliuojamas kvėpavimas padeda stabilizuoti širdies ritmą.

Bet tai, ką dėsto V. Jefimovas, yra tiesiogiai susiję su „mitybos iš saulės“ (angl. sun gazing), „pranavalgių“ (angl. breatharianism) arba 

„autonomų“ judėjimu. Nors pavadinimai skiriasi, esmė išlieka ta pati: teiginys, kad žmogus gali gauti gyvybinę energiją neiš kieto maisto, o iš „smulkių“ šaltinių. Štai kaip šios sąvokos persipina Jefimovo kontekste:

1. Prana = Eteris = Saulės šviesa

Jogos tradicijoje Prana yra gyvybinė energija, kurią mes gauname kvėpuodami ir būdami saulėje. Jefimovas vartoja 

vakarietiškesnį terminą – 

eteris (fizikos terminas, kurį naudojo N. Tesla), tačiau jis kalba apie tą patį: nematomą energinį lauką, kuris mus maitina.

2. Saulės vaidmuo

„Maitinimosi iš saulės“ šalininkai teigia, kad akys ir oda veikia kaip savotiškos „saulės baterijos“. Jefimovas laidoje mini, kad organizmas turi būti „švarus“, jog šie mechanizmai įsijungtų. Jo nuomone, kol ląstelės užterštos mėsos ir cukraus skaidymo produktais, jos negali „rezonuoti“ su šia subtilia energija.

3. Skirtumas tarp Jefimovo ir radikalių „saulės valgytojų“

Nors idėja ta pati, Jefimovas bando jai suteikti „mokslinį“ apvalkalą:

• Mokslinis paaiškinimas: Jis remiasi ne tik dvasiniais tekstais, bet ir autofagija (2016 m. Nobelio premija už ląstelių savivalą) 
• bei dujų fermentacija (baltymai iš oro).
• Nuosaikumas: Jis neteigia, kad visi turime tapti „saulės valgytojais“. Jis siūlo tai kaip tyrimų kryptį, pabrėždamas, kad dauguma žmonių tiesiog valgo per daug, ir siūlo pradėti nuo „mažavalgių“ (low-calorie) dietos.

4. Pavojai (Svarbu!)

Mokslas ir medicina į „mitybą iš saulės“ žiūri labai kritiškai. Istorijoje yra užfiksuota mirčių atvejų, kai žmonės bandė visiškai atsisakyti maisto ir vandens tikėdami, kad juos pamaitins saulė.

Beje, dėl šios kritikos įdomiai pasisako ir pats Jefimovas – apie tai – žemiau tekste.

Yra ir dar vienas dalykas – ar taip, kaip žemiau minima, gyvenantys žmonės pilnaverčiai mąsto, ar jie gali užsiiimti pilnaverte kūryba? Ar gali užsiiminėti jėgos ar ištvermės treniruotėmis? – Ir tai ne alegoriniai, retoriniai klausimai, ne kritika, - tikrai svarbu žinoti atsakymą į tuos klausimus.

Du pokalbio dalyviai – 

Vienas - medikas, daktaras Ilja Burlakovskis (Илья Бурлаковский), yra šio pokalbio vedėjas ir „Sveikatos valdymo centro“ (Центр Управления Здоровьем) klinikos įkūrėjas. Jis žinomas kaip specialistas, dirbantis su pirmojo kaklo slankstelio (atlanto) korekcija. Burlakovskio teigimu, daugelis sveikatos problemų kyla dėl šio slankstelio poslinkio, kuris spaudžia kraujagysles ir nervus. Daktaras aktyviai domisi biohakingu, ilgaamžiškumu ir netradiciniais sveikatinimo būdais (įskaitant mitybos eksperimentus, apie kuriuos kalba Jefimovas). Burlakovskio požiūris papildo Jefimovo idėjas: Jefimovas kalba apie vidinę energiją ir mitybą, o Burlakovskis – apie mechaninį kūno sutvarkymą, kad ta energija galėtų laisvai tekėti.

Kitas – irgi daktaras, tik ekonomikos mokslų, - profesorius, visomenės veikėjas - Viktoras Aleksejevičius Jefimovas.

Taigi, straipsnyje panaudota ir jų pokalbio medžiaga:

NAUJA TEORIJA APIE MITYBĄ

Štai ką įdomaus ir neįtikėtino sako Viktoras Aleksejevičius Jefimovas. - Viena iš jo giliųjų specializacijų yra pasaulėžiūriniai sveikatos pagrindai. Pradėkime nuo tokio daugeliui prieštaringo momento – apie žmogaus energiją. Dabar yra daug ginčytinų krypčių mitybos, sveikatinimo srityje ir netgi vadinamieji „autonomai“. Jūs esate gana giliai pasinėręs į šią medžiagą – iš kur žmogus gali semtis energijos? Ar egzistuoja tas „pranavalgymas“ (gyvenimas “oru”), ar ne?

Prana – tai universali gyvybinė energija, kuri persmelkia visą visatą. Tai nėra fizinė medžiaga, o greičiau „gyvybės jėga“, kuri priverčia viską judėti, augti ir gyvuoti. Be pranos kūnas yra tiesiog materija (lavonas).

Ryšys su saule

Indų filosofijoje ir jogoje saulė vadinama Surya. Ji laikoma pagrindiniu pranos „generatoriumi“ mūsų saulės sistemoje.

• Prana iš saulės: Mes gauname praną tiesiogiai per saulės šviesą. Todėl saulės vonios ar buvimas lauke kelia energijos lygį.
• Netiesioginė prana: Augalai sugeria saulės energiją (fotosintezė), o mes, valgydami „gyvą“, saulės prisotintą maistą (vaisius, daržoves), gauname tą praną į savo kūną.

Kiti pranos šaltiniai

Nors saulė yra galingiausia, prana mus pasiekia ir kitais keliais:

1.     Oras: Tai pagrindinis būdas, kaip mes „įkrauname“ savo sistemą. Kvėpavimo pratimai (Pranajama) yra skirti būtent šios energijos valdymui.

2.     Maistas ir vanduo: Šviežias maistas turi daug pranos, o perdirbtas, senas ar šildytas maistas jos beveik neturi.

3.     Žemė ir poilsis: Mes siurbiame praną net per pėdas liesdamiesi prie žemės ir gilaus miego metu.

Saulė yra pagrindinis pranos šaltinis mūsų sistemoje, bet pati prana yra kai kas daugiau. Senovės raštuose (pvz., Upanišadose) saulė dažnai vadinama „Pasaulio prana“, nes be jos šviesos ir šilumos gyvybė tiesiog neegzistuotų. Todėl simboliškai galima sakyti, kad saulė yra pranos veidas. Saulė yra pagrindinis pranos šaltinis mūsų sistemoje, bet pati prana yra kai kas daugiau.

Viktoras: Trumpai tariant, yra du požiūriai į energiją, kurią semia žmogus. Stambiu mastu pateiksiu dvi pozicijas. Pirmoji pozicija – tai Lavuazjė, žinomas chemikas. Jis savo laiku pasakė: „Žmogus analogiškas vidaus degimo varikliui: kiek į jį kalorijų įkrausi, tiek jis ir važiuos“. Yra juk energijos tvermės dėsnis, taip? Tai buvo vidaus degimo variklių kūrimosi etape. O po to buvo toks tyrinėtojas kaip Tesla. Jis pasakė: „Veltui manote, kad žmogus sukurtas taip, jog energiją gali gauti tik iš virškinamojo trakto. Jūsų organizmas gali gauti energiją lygiai taip pat, kaip ir mano automobilis – iš aplinkos, iš eterio“. Štai iš esmės du požiūriai, bet už to slypi labai daug detalių. Mano gyvenimas susiklostė taip, kad turiu keturis artimus bičiulius, tokius visiškus „autonomus“, kurie gyvena be maisto. Pavyzdžiui, kalbant apie Protopopovą – jis jau dešimtmetį nevalgo bent jau nieko, ir 4 metus negeria vandens. Todėl man tai nėra kažkas neįprasto, o visiškai suprantama. Aš niekaip negalėjau susitarti su medicina, kad ji ištirtų – va, turiu keturis tokius bičiulius „autonomus“. Tačiau medicina atsisakydavo principu „to negali būti“. Aš buvau priverstas dvejus metus su kiekvienu iš jų valandų valandas kalbėtis, kad suprasčiau – aš juk fizikas, įvairių klausimų specialistas – kaip tai paaiškinti? Reikia pasakyti, kad tai man atėjo kaip apreiškimas. Vieną kartą sėdau ir per 3 dienas aprašiau, kaip apskritai žmogus gyvena, kaip jis sutvarkytas. 

Ilja: Bet tai, mano supratimu, pažeidžia energijos tvermės dėsnį. Juk energija negali atsirasti iš niekur. Koks tas virsmo procesas, kokia mechanika žmoguje? Jei iš maisto – čia viskas maždaug aišku: buvo viena molekulė, išsiskyrė šiluma, energija perėjo į kitą formą, įvyko judėjimas. O čia kokie mechanizmai mumyse gali egzistuoti? Man tai kol kas hipotezė, leidžianti dešimtmečius funkcionuoti be maisto.

Viktoras: Išdėstysiu savo hipotezę, kurią parašiau per 3 dienas. Kai nusprendžiau išdėstyti tą dvejų metų tyrimų patirtį ant popieriaus, atsitiktinai atėjo papildoma informacija. Pirmasis mechanizmas – tai vadinamasis autolizės mechanizmas, kai mes perdirbame tai, ką turime savyje. Tai turbūt visiškai suprantamas mechanizmas. Savęs valgymas (Autofagija).

Autofagija (iš graikų k. auto – pats, phagein – valgyti) yra natūralus organizmo ląstelių „apsivalymo“ procesas. Tai mechanizmas, kurio metu ląstelė skaido ir perdirba savo pačios pažeistas dalis, senus baltymus ar nebereikalingas struktūras. Už šio proceso mechanizmų atradimą japonų mokslininkas Yoshinori Ohsumi 2016 m. buvo apdovanotas Nobelio medicinos premija.

Kaip veikia autofagija?

1.     Aptikimas: Ląstelė atpažįsta pažeistą komponentą (pvz., pasenusią mitochondriją).

2.     Izoliavimas: Aplink šį „šiukšlę“ susiformuoja dviguba membrana, vadinama autofagosoma.

3.     Skaidymas: Autofagosoma susijungia su lizosoma – ląstelės „skrandžiu“, kuriame yra virškinimo fermentų.

4.     Perdirbimas: Pažeistos dalys suskaldomos į aminorūgštis ar riebalus, kuriuos ląstelė vėl naudoja energijai arba naujų dalių statybai.

Kodėl tai svarbu sveikatai?

• Kova su senėjimu: Padeda ląstelėms išlikti „jaunoms“, pašalinant susikaupusias „biologines šiukšles“.
• Imunitetas: Autofagija padeda sunaikinti į ląstelę patekusius virusus ir bakterijas.
• Ligų prevencija: Sutrikusi autofagija siejama su Alzheimerio, Parkinsono ligomis ir kai kuriomis vėžio formomis, nes organizmas nesugeba pašalinti toksiškų baltymų sankaupų.

Kas aktyvuoja autofagiją?

Pagrindinis autofagijos „jungiklis“ yra stresas dėl maistinių medžiagų trūkumo. Kai ląstelė negauna energijos iš išorės, ji priversta ieškoti resursų viduje:

1.     Pasninkas (badavimas): Tai stipriausias žinomas aktyvatorius. Po tam tikro laiko be maisto (dažniausiai minima nuo 16–24 valandų) organizmas įjungia intensyvų apsivalymą.

2.     Fizinis krūvis: Intensyvus sportas sukelia laikiną ląstelių pažeidimą ir energijos deficitą, kas taip pat skatina autofagiją.

3.     Keto dieta: Mažas angliavandenių kiekis imituoja badavimo būseną.

Svarbi pastaba kontekstui: Nors V. Jefimovas savo laidoje autofagiją naudoja kaip pagrindinį argumentą mitybai iš oro pagrįsti, mokslas sako ką kita: autofagija yra laikinas procesas. Ji padeda išgyventi trūkumo laikotarpį, bet ji negali tiekti energijos amžinai – galiausiai organizmas išnaudoja visas „šiukšles“ ir pradeda skaidyti gyvybiškai svarbius audinius (raumenis, organus).

Turint įvairius sveikatos sutrikimus, badavimas (siekiant sukelti autofagiją) gali būti labai rizikingas, nes keičiasi elektrolitų balansas, o tai tiesiogiai veikia širdies ritmą.

 Taigi, - savęs valgymas (Autofagija). Esmė ta, kad kai žmogus auga – tai viena situacija, o kai jis jau suformuotas, mes juk viską turime. Reikia išmokti tai, kas pas mus miršta, paleisti iš naujo. O kas pas mus pasišalina? Mūsų ląstelės, atitarnavusios savo laiką, nustoja dalytis ir yra utilizuojamos. Bet jos susideda iš aminorūgščių. Žinoma, krumpliaračiai susidėvi bet kuriame mechanizme, todėl viskas suyra. Pateiksiu analogiją: neseniai susitikau su čekais, galinga įmonė, kuri per dieną perdirba po 30 000 šaldytuvų. Tai tas pats: jie sukūrė uždarą ciklą. Norint sukurti naują šaldytuvą, nereikia seno išmesti į sąvartyną ar vandenyną – reikia jį paleisti į perdirbimą ir sukurti naują iš tos pačios medžiagos. Taip ir mūsų ląstelės. Protopopovas man sako: „Nežinau, pas mane ten visą laiką kažkas bulksi, persilieja jau 10 metų“. O kas pas jį persilieja? Ogi gebėjimas iš praradusių gyvybingumą ląstelių pasinaudoti tomis aminorūgštimis, kurias jos vis dar turi, ir iš jų surinkti naujas ląsteles, įtraukiant papildomas resursų galimybes. Todėl pasakysiu taip: iš pradžių žmogus iš Dievo turi dvi energijos gavimo sistemas. Viena – iš virškinamojo trakto, o kita – iš kitų keturių šaltinių. Vaikas, gimęs į pasaulį, turi lygiomis dalimis abu šiuos šaltinius. Bet problema ta, kad jei jūs perkraunate virškinamąjį traktą, tie energijos gavimo mechanizmai žlugdomi ir išnyksta. Todėl vaikas niekada nenori valgyti. Tada jį bando maitinti per prievartą, o jis iš Dievo turi tą nenoro pojūtį, nes žino – jei persivalgys, praras energiją. Mes patys jam kenkiame: „šaukštelį už tėtį, šaukštelį už mamą“. Pamenu, kaip mane vaikystėje vertė valgyti. O kaip tada be autolizės? Ją jau įvardijau, - tai natūralus pakartotinis panaudojimas to, ką turite. Jums nieko nereikia, - tik paleisti mechanizmą, seniai žinomą kaip homeostazė. Reikia, kad organizmas dirbtų: mums juk daugiau nieko nereikia, - svorio neauginame, - todėl reikia tik mokėti tai, kas mumyse yra, kaskart surinkti iš naujo. Kaip čekai surenka šaldytuvus.

Ilja: Mes gi ne šaldytuvai. Bet mūsų ląstelės ir aminorūgštys oksiduojasi, praranda resursą, energiją, elektronus. Koks tas mechanizmas, kuris mus perrinktų, - tuos susidėvėjusius krumpliaračius?

Viktoras: Ne, susidėvi ne krumpliaračiai. Štai kai išmetamas šaldytuvas, ten gal lemputė perdegė. Taip ir mūsų ląstelė – ne todėl, kad komponentai susidėvėjo, o sutriko sąveikos konstrukcija. Viskas, kas ten buvo, ten ir lieka. Todėl perrinkimas visiškai realus. Prie to dar grįšime, kai pasakysiu apie kitus tris mechanizmus. Kol kas apsistokime ties hipoteze, kad galima kažkaip gudriai viską persirinkti – vidinė sintezė. Homeostazė – tai sistemos gebėjimas nuolat persirinkti ir gyventi. Tai pirma.

Antra – pasirodė, kad žmogui pagal Teslos mechanizmą, jei ląstelės nėra užterštos nuodais ir toksinais, atveria naujas galimybes. Visa bėda, kad mūsų organizmas perkrautas toksinais, ląstelės turi tik vieną problemą – išgyventi, todėl visą energiją skiria svetimų poveikių šalinimui.

Bet kai tik organizmas tampa švarus, kas nutinka? Jos pradeda įgyti galimybę gauti energiją tiesiogiai iš eterio. Nes žmogus – tai būtybė, susidedanti iš kūno, dvasios ir sielos. Siela – tai eterinė esybė. Mechanizmas išrikiuotas taip (tai Teslos hipotezė, kurią priėmiau): jei mūsų organizmo ląstelės švarios, jos gali mums nežinomu būdu gauti energiją iš eterio. Nes viskas, ką sugalvojo Tesla, jau seniai egzistuoja gamtoje. Mes galime tik „nužiūrėti“ dalį Dievo matricos. Tai antrasis mechanizmas. Pirmasis (autolizė) irgi veikia tik tada, kai organizmas švarus. Badaujant autolizė suėda viską, kas nereikalinga: riebalus, auglius. Bet jei organizmas švarus kaip Protopopovo, tai autolizė yra būtent savo mirštančių ląstelių vartojimas. Šių ląstelių neįmanoma „pagauti“, kai organizmas užkrautas viskuo virškinimo trakte. O kai ten nieko nėra, jis perdirba tai, ko reikia. Maksimalus ląstelės gyvenimas yra 9–10 metų (kaulo ląstelių). Per 10 metų mumyse neliks nė vienos dabartinės ląstelės. Mes turime apie 30–40 g per dieną to, ką būtų galima perdirbti, bet tai išeina patys žinote kur, jei žmogus nuolat valgo. Taigi, pirmas ir antras mechanizmai veikia tik švariame organizme.

Trečiasis mechanizmas: jis man atsivėrė rašant. Staiga skaitau informaciją, kad 2000-aisiais metais trys mokslininkai gavo Nobelio premiją už tai, kad atrado miokinus. Miokinai – tai organinės ląstelės (molekulės), kurios formuojasi mūsų organizme raumenų susitraukimo metu. Jei raumuo susitraukia, jis išskiria miokinus. Tai unikalus neuromediatorius, kuris reguliuoja nervų sistemos darbą, virškinimą, miegą ir kita. Po fizinio krūvio gerai užmiegame ne todėl, kad pavargome, o todėl, kad prigaminome miokinų. Prisiminiau Satmargą iš Karelijos, kuris sakė: „Pas mane yra sotumo teritorija“. Sotumo teritorija yra tame, kad jis nė minutei nerimsta: sąnarių gimnastika, jėgos pratimai, meditacijos, pasivaikščiojimai. Pasirodo, jei žmogus daro mitybos pauzę, jam visiškai būtini galingi fiziniai krūviai. Jei jų nėra, jis numirs iš bado (!).

Ketvirtas mechanizmas: Kinijos Sinhua universiteto mokslininkai išvedė naujus mikroorganizmus (apie 2000-ieji), kurie iš oro komponentų (azoto, anglies dvideginio) gamina maistinį produktą, savo savybėmis pranokstantį žuvų ar kaulų miltus. Tai užfiksuotas faktas. Tada prisiminiau savo bičiulį Dmitrijų Lapšinovą. Kai klausiau jo, kaip jis 4 metus nieko nevalgė, jis sakė: „Viktorai Aleksejevičiau, aš nebuvau išalkęs. Gyvenau Tibete, išeinu, pasėdžiu, pakvėpuoju, ir man taip gera, valgyti nesinori“. Pasirodo, jei nustojote vartoti mėsą, mėsėdžių mikroflora žuvo. Kai visa senoji mikroflora žūsta (nes jai nebėra kuom maitintis), lieka švarioji mikroflora. Kinai nieko neišrado, ko nebūtų išradęs Dievas mumyse (juk dievas mus sukūrė pagal save, - tereikia išvaduoti mumyse tą dieviškąjį pradą). Reikia tik išlaisvinti mikrobiomą nuo viso kito, ir liks ta mikroflora, kuri, pasirodo, geba perdirbti orą. Nes oro ir maisto cheminė sudėtis niekuo nesiskiria.

Štai tos keturios paslaptys dar kartą:

1. Autolizė (autofagija),

2. Energija iš eterio,

3. Miokinai,

4. Maistas iš oro.

Nė viena jų neveikia, jei žmogus persivalgo. Todėl rijūniškumas – tai mirtina nuodėmė, aštuntoji pagal svarbą (iš dešimties dievo įsakymų) krikščionybėje, bet kodėl va ji pamiršta? Net dvasinių vertybių propaguotojai apie tai nekalba. Kai žmogus gyvena tenkindamas mikrofloros poreikius, ji valdo jį, o ne jis ją. Tai mano požiūris, aš taip suprantu gyvenimą šiandieną.

1. Iš kur atsirado „aštuonios“ nuodėmės?

Skaičius „aštuoni“ ateina iš ankstyvosios krikščionybės Rytų (stačiatikių/ortodoksų) tradicijos.

• Evagrijus Pontietis: IV a. vienuolis ir teologas pirmasis suformulavo aštuonių blogio minčių (logismoi) sąrašą.
• Jonas Kasianas: Perėmė šį sąrašą ir išpopuliarino jį Vakaruose.
• Eiliškumas: Šiame sąraše rijūniškumas (gastrimargia) buvo įrašytas pačioje pirmoje vietoje, nes buvo tikima, kad nesuvaldęs savo pilvo, žmogus negali suvaldyti jokių kitų aistrų (pvz., puikybės ar pykčio).

Vėliau, VI a., popiežius Grigalius Didysis sąrašą sutrumpino iki septynių, sujungdamas kai kurias nuodėmes, ir taip Vakarų krikščionybėje įsitvirtino „7 mirtinos nuodėmės“.

2. Kodėl Jefimovas sako „aštuntoji pagal svarbą“?

Čia Jefimovas naudoja savitą interpretaciją. Sakydamas „aštuntoji“, jis dažnai turi omenyje ne eilės numerį sąraše, o papildomą, esminę nuodėmę, kuri šiuolaikiniame vartotojiškame pasaulyje tapo dominuojanti. Jo logika tokia:

• Matrica ir kontrolė: Jefimovas teigia, kad maistas tapo įrankiu valdyti žmonių sąmonę. Perteklinis valgymas „užmigdo“ žmogaus dvasią ir intelektą.
• Fiziologinis nuodas: Kaip minėjome anksčiau, jis pabrėžia amoniako žalą smegenims. Rijūniškumas jam – tai ne tik moralinė klaida, bet ir biologinis nusikaltimas prieš savo kūną (Dievo šventyklą).
• Nuodėmės pamiršimas: Jis piktinasi, kad ši nuodėmė šiais laikais yra „pamiršta“ – bažnyčios apie tai mažai kalba, o televizija (maisto kanalai) ją netgi skatina.

3. Kodėl tai „mirtina“?

Teologine prasme „mirtina“ nuodėmė vadinama todėl, kad ji nutraukia ryšį su Dievu (gyvybės šaltiniu). Jefimovo kontekste tai mirtina, nes:

1.     Fiziškai: Ji veda į ligas ir ankstyvą mirtį.

2.     Dvasiškai: Ji neleidžia žmogui „persijungti“ į aukštesnius energijos šaltinius (praną/eterį), apie kuriuos kalbėjome.

Apibendrinant: Jefimovas vartoja „aštuntosios nuodėmės“ terminą norėdamas pabrėžti jos svorį ir tai, kad šiuolaikinė visuomenė ją ignoruoja, nors ji yra visų kitų blogybių (nedėmesingumo, agresijos, ligų) pamatas.

Ilja klausia, ar galima viską išžudyti antibiotikais ir įsodinti tuos „kinų“ štamus.

Viktoras: Nesutinku. Svarbiausia suprasti: maistas – tai ne energija, maistas – tai programa. Jei jūsų smegenys užprogramuotos, kad energija ateina tik iš maisto, tai, be abejo, jums, negavus maisto, įsijungs bado ir mirties režimas. Pirmiausia reikia perprogramuoti smegenis. Smegenys laukia energijos iš virškinimo trakto. O tas perėjimas - tai ilgas procesas. Tuom užsiima žmogaus mikrokosmoso tyrinėtojai. – Niekam nepatariu aklai kartoti šių bandymų. Ir nevalgymas, maitinimasis “oru”, apie kurį kalbame, - tai jokiu būdu nėra patarimas keisti gyvenimo būdą. – Tai priimta daryti tik su gydytojų pagalba.

Maistas – tai programa. Dedamos neįsivaizduojamai milžiniškos lėšos žmonių išlaikymui šioje programoje. Pažiūrėkite, pvz., į televiziją, - jai svarbiausia – išlaikyti žmones maisto programoje. Visuose kanaluose: kepame, verdame, vienuolynų maistas... Nes jei žmogus išeis iš šios programos, ir persijungs į kitas programas, jis taps laisvas. Įsivaizduokite žmogų, kuriam nereikia maisto. 80% visko skiriama šaldytuvams, skerdykloms... žmonija iki kelių kraujyje. Ir todėl, jei dabar staiga nustosime valgyti – tiesiog numirsime.

Ilja: Man įdomūs jūsų mitybos įpročiai. Kiek jūs jau esate laisvas nuo maisto? Kaip atrodo jūsų diena, pusryčiai, pietūs? Kokie tie jūsų „laifchakai“?

Viktoras: Na, kaip su automobiliu: jis gali važiuoti be benzino, bet reikia perjungti programą iš benzino į akumuliatorius. Su žmogumi tas pats. Maisto programa tokia galinga, kad pagrindinis klausimas – socializacija. Jei žmogus nevalgo, jis iškrenta iš sociumo. - Visas gyvenimas sukasi aplink stalą. Pasaulėžiūros lygis ir tai, kas ant stalo, yra stipriai susiję. Matau degtinę – pokalbio lygis aiškus. Tik daržovės – kitas pokalbis. Tik arbata ar vanduo – dar kitas. Deja, dauguma, kaip ir aš, negali išeiti iš sociumo. Man 80 metų, turiu misiją, sukaupiau daug patirties (susitikimai su Sai Baba, Sibiro šamanai), ir kol kas esu reikalingas sociume. Net savo šeimoje bandžiau nevalgyti – gadinasi santykiai su sūnumi, su žmona – ji irgi nesupranta.

Sveikata – tai sveikas mąstymas. Nes jei sveikatos nėra, tai visa kita netenka prasmės. Principai, kurie tinka visiems: jei į žarnyną patenka baltymas, jis skildamas išskiria amoniaką. Amoniakas – baisios nuodingos dujos, kurios pirmiausia pažeidžia smegenis (dirglumas, nemiga). Mėsos aš nevalgau. Renkuosi produktus, kurie išskiria mažiausiai amoniako. Bet koks maistas tam tikra prasme yra nuodas, nes apkrauna kepenis ir inkstus (kurie amoniaką paverčia šlapalu). Kai iš Protopopovo ima kraują, jo šlapalo kiekis 2–3 kartus mažesnis nei kūdikio. Gydytojai sako „taip nebūna“. Pas mus norma laikoma 9, o pas jį – 0,8. Iš kur jam atsiras tas šlapalas, jei jis baltymų nevartoja?

Kaip norma gali būti 9, jei gimstant buvo 1,8? Bet juk ta “norma” – tai ligoninės, tai tiriamų ligonių vidurkis. Ir pats baisiausias – tai persivalgymas.

Ilja: Kiek kartų per dieną valgote?

Viktoras: Kaip pradėti perėjimą į normalesnį maitinimąsi: Pirma – reikia pereiti prie mažavalgystės. Statistiškai mes suvalgome vidutiniškai 5 kartus daugiau nei reikia sveikatos palaikymui. Pirmas patarimas: pradėkite valgyti 5 kartus mažiau tūrio prasme. Nieko nekeiskite, tiesiog mažinkite kiekį. Po to, kai pajusite „kaifą“, pereikite prie dviejų kartų per dieną mitybos. Pirmas valgymas – nuo 11:00 iki 12:00. Pusryčiai – tai nesąmonė, jei nesinori valgyti. Antras valgymas – nuo 17:00 iki 19:00. Ir jokių užkandžių. Kiekvienas net užkandis paleidžia virškinimo mechanizmą. Dviejų kartų valgymas keičia viską fantastiškai. Kai aš perėjau prie dviejų kartų mitybos, išnyko kojų tinimas, nors maniau, kad tai paveldima.

Ilja: Patvirtinu, Viktoro Aleksejevičiaus audinių būklė puiki, o aš per savo rankas perleidau tūkstančius pacientų.

Viktoras: Prieš 20 metų viskas buvo daug blogiau. Toliau – raciono keitimas. Atsisakymas mėsos (mikrobiomas, kuris rėkia „noriu mėsos“, negavęs maisto (mėsos) žūsta per mėnesį). Jokio cukraus namuose neturime. Nors kartais medus ar vaisiai – bet jei norite pasveikti nuo sunkių ligų, iš vaisių galima tik greipfrutą. Druskos visi irgi vartoja 5–7 kartus daugiau nei norma. Kai nustoji sūdyti, visas kitas maistas atrodo persūdytas. Atsisakiau žuvies (nors kartais dar leidžiu sau, o šeimai aš esu žuvies sūdymo specas). Virtą maistą irgi stengiuosi mažinti, nes virtas maistas neturi „šlagbaumo“ (saugiklio) ir mes jo suvalgome per daug, jis formuoja gleives. Renkuosi žalias daržoves, tik nuplikytas verdančiu vandeniu (blanširuotas). Protopopovas į nevalgymą ėjo labai lėtai: 3 kartai per dieną, po to 2 kartai, po to 1 kartas, po to kas antrą dieną, po to kas dvi dienas. Ir visada per malonumą. Būdamas 40-ies jis jautėsi invalidas, o dabar, 73-ejų, jis turi marias energijos, žiemą kas rytą maudosi Nevoje. Ir eina pasišokėdamas, - ramiai eiti jis negali – tiek energijos.

Ilja: O kaip vanduo?

Viktoras: Taip, vis tik organizmo pagrindas – vanduo. Nuo vandens kokybės priklauso sveikata. Tiesa, Protopopovas negeria vandens 4 metus, bet kasryt maudosi specialiame vandenyje (AKVR – aukštos kokybės vandens ruošimas). Tai uždara karinė technologija iš karo Afganistane laikų. Prietaisas iš bet kokio vandens padaro jį tinkamu maistui, dar daugiau – padaro jį tinkamą leisti į veną kaip fiziologinį tirpalą. Tai Petrogrado karinės Medicininės akademijos produktas. Tas vanduo atitinka organizmo poreikius – turi visą Mendelejevo elementų lentelę, bet normalizuotais kiekiais. Kiek gerti? Priklauso nuo užterštumo. Gydytojų norma 2 ar 2,5 litrų tinka tiems, kurie valgo mėsą. Man tiek nereikia, organizmas pats pasako. Šis vanduo yra informaciškai švarus, „baltas lapas“. Rekomenduojama po 50–100 g kas valandą. Protopopovas išvis negeria. Jis rytais jame maudosi.

ПВВК (rus. Приготовление Воды Высокого Качества) – tai specifiniai buitiniai prietaisai, skirti geriamojo vandens valymui, aktyvavimui ir struktūrizavimui. Šie aparatai veikia ne paprasto filtravimo, o sudėtingų elektrocheminių procesų pagrindu. Viktoras Jefimovas juos mini kaip „karinę technologiją“, sukurtą dar SSRS laikais kariuomenės poreikiams (pvz., Afganistane), kad iš bet kokio vandens telkinio būtų galima gauti saugų gerti vandenį.

Prietaisas naudoja kelis metodus vienu metu:

1)     Magnetinis apdorojimas: Vanduo pilamas per magnetinį piltuvą, kuris, gamintojų teigimu, keičia vandens struktūrą.

2)     Elektrokoaguliacija ir elektroflotacija: Į vandenį leidžiama elektros srovė per specialius elektrodus (dažnai iš titano lydinių). Šio proceso metu teršalai (sunkieji metalai, chemija, bakterijos) „sulimpa“ į dribsnius ir iškyla į paviršių kaip putos (šlamas) arba nusėda.

3)     Dezinfekcija atominiu deguonimi: Elektrolizės metu išsiskiriantis deguonis sunaikina virusus ir parazitus be jokių chemikalų.

4)     Filtravimas: Galiausiai vanduo perleidžiamas per mechaninį filtrą, kuris sulaiko likusias daleles.

Pagrindinės savybės (pagal gamintojus):

• Neigiamas OVP (redoks potencialas): Teigiama, kad vanduo tampa „gyvas“ (antioksidantas), kurio OVP siekia nuo -100 iki -500 mV.
• Neutralus pH: Skirtingai nei paprasti jonizatoriai, ПВВК palaiko pH artimą natūraliam kraujo pH (apie 7.2–7.5).
• Informacinis valymas: Propaguojama teorija, kad aparatas „ištrina“ neigiamą informaciją iš vandens atminties.

Santykis su mokslu ir kaina

Mokslinis vertinimas: Nors elektrokoaguliacija yra pripažintas pramoninis vandens valymo metodas, teiginiai apie „vandens atminties ištrynimą“ ar „gyvąjį vandenį“ akademinio mokslo bendruomenėje vertinami skeptiškai ir priskiriami alternatyviajai medicinai.

Kaina: Šie aparatai yra gana brangūs (kaina svyruoja apie 800–1000 EUR ir daugiau), todėl jie dažnai sutinkami tarp žmonių, besidominčių biohakingu, žaliavalgyste ar specifinėmis sveikatinimo praktikomis.

Ilja: Labai įdomi patirtis. Tikimės tęsti šiuos pokalbius apie aiškų protą ir ilgaamžiškumą.

PAPILDOMAI

Viktoras Jefimovas mini, kad Sinhua (Tsinghua) universiteto mokslininkai išvedė mikroorganizmus, kurie iš oro komponentų (azoto ir anglies dvideginio) sukuria medžiagą, savo maistinėmis savybėmis lenkiančią žuvų ar kaulų miltus. Jis tai naudoja kaip įrodymą, kad žmogaus organizmas (turėdamas tinkamą mikroflorą) teoriškai taip pat galėtų „maitintis oru“.

Kokia yra tikrovė?

Mokslas šioje srityje tikrai pažengė, tačiau tai nėra „stebuklingas aparatas“, gaminantis kepsnius iš nieko:

1.     Technologija egzistuoja: Tai vadinama dujų fermentacija. Naudojamos specifinės bakterijos (vadinamos hydrogenotrofais), kurios vartoja vandenilį, anglį (iš CO₂) ir azotą, kad pagamintų baltymus.

2.     Kas pagaminama? Rezultatas yra vienaląsčiai baltymai (nuo miltelių iki pastos pavidalo). Tai nėra „gatavas maistas“ žmogui ant stalo, o greičiau aukštos kokybės baltyminis priedas, kuris dažniausiai naudojamas gyvūnų pašarams arba kaip ingredientas maisto pramonėje.

3.     Ne tik kinai: Panašias technologijas plėtoja ir kitos kompanijos, pavyzdžiui, suomių „Solar Foods“ (produktas Solein) arba amerikiečių „Air Protein“. Jie teigia, kad tai tvarus būdas gaminti baltymus nenaudojant žemės ūkio naudmenų.

Ar tai pagrindžia „nevalgystę“ (autonomiją)?

V. Jefimovas daro drąsią prielaidą: jei mokslininkai tai padarė laboratorijoje, vadinasi, žmogaus viduje gali vykti tas pats. Tačiau moksliniu požiūriu:

• Žmogaus virškinamasis traktas nėra pritaikytas tokio masto dujų sintezei, kad tai padengtų visą organizmo energijos poreikį.
• Bakterijoms, kurios tai daro laboratorijoje, reikia specifinių sąlygų (pvz., vandenilio dujų pertekliaus), kurių žmogaus žarnyne natūraliai nėra tiek, kad išgyventume.

Apibendrinant: Taip, technologija gaminti baltymus iš oro komponentų egzistuoja ir Kinija joje aktyviai dalyvauja, tačiau tai yra pramoninis procesas, o ne įrodymas, kad žmogus gali nustoti valgyti.

SANTRAUKA

1.     Pagrindinė tezė, idėja: Maistas kaip kontroliavimo programa

Profesorius Viktoras Jefimovas dėsto netradicinį požiūrį į žmogaus fiziologiją ir sveikatą. Pasak jo, žmogaus kūnas turi paslėptų galių išgyventi su minimaliu maisto kiekiu arba visai be jo, nes vidutinis žmogus suvartoja 5 kartus daugiau maisto, nei jam biologiškai reikia sveikatai palaikyti.

V. Jefimovas teigia, kad šiuolaikinė mityba yra ne tiek energijos šaltinis, kiek socialinė ir biologinė matrica, skirta kontroliuoti žmogų. Kitaip sakant, - maisto būtinybė, - tai žmonių programavimas, ir mityba – tai kontroliavimo programa, o ne vienintelis energijos šaltinis. Nes, jei smegenys įtikėjusios, kad energija gaunama tik per skrandį, žmogus tampa priklausomas nuo maisto pramonės ir „matricos“.

2.     Keturi alternatyvūs energijos gavimo mechanizmai (šaltiniai):

Jefimovas pristato hipotezę apie keturis būdus, kaip organizmas gali gauti energiją be tradicinio valgymo, 4 mechanizmus, leidžiančius kūnui veikti be išorinio maisto. Bet tie  procesai aktyvuojasi tik tada, kai organizmas yra švarus (neužterštas toksinais ir mėsos skaidymosi produktais):

2.2.   Savitvarka (Autolizė, Autofagija): Gebėjimas perdirbti senas, mirštančias ląsteles į aminorūgštis ir iš jų kurti naujas. Tai savotiškas „vidinis perdirbimo fabrikas“.

2.3.   Eterio energija: Remiantis N. Teslos idėjomis, teigiama, kad švarus organizmas gali pasisavinti energiją tiesiogiai iš aplinkos (eterio).

2.4.   Miokinai: Raumenų darbo (susitraukimo) metu išsiskiriančios  medžiagos (neuroreguliatoriai), reguliuoja nervų sistemą ir suteikia sotumo jausmą. Todėl nevalgant (badaujant) būtinas didelis fizinis krūvis, nes jis „įjungia“ organizmo gyvybines sistemas.

2.5.   Sintezė iš oro (oro azoto pasisavinimas): Teorija, kad specifinė mikroflora gali sintetinti baltymus tiesiogiai iš oro komponentų (azoto, anglies dvideginio), panašiai kaip tai daro tam tikros bakterijos gamtoje. Tai mokslininkai daro laboratorijose.

3.     Mitybos poveikis smegenims

3.1.   Amoniakas: Skaldant gyvūninį baltymą (mėsą), išsiskiria amoniakas – nuodingos dujos, kurios dirgina ir nuodija smegenis, sukelia nemigą ir blogina nuotaiką, bei apkrauna organus (ypač kepenis ir inkstus).

3.2.   Organų apkrova: Perteklinis maistas (kartu su amoniaku) irgi apkrauna kepenis ir inkstus, kurie privalo šalinti nuodus (šlapalą). „Autonomų“ (nevalgančiųjų) kraujyje šlapalo kiekis yra kelis kartus mažesnis nei kūdikių.

4.     Rekomenduojami žingsniai (V.Jefimovo metodas)

Jei nusprendžiama eiti sveikatinimo keliu, autorius siūlo tai daryti labai lėtai ir tik per malonumo pojūtį:

4.1.   Kiekio mažinimas: Nekeičiant paties raciono pradėti valgant tiek pat, bet drastiškai mažinant (iki 5 kartų) porcijas, - kol pajusite palengvėjimą.

4.2.   Mitybos dažnis: Pereiti prie 2 valgymų per parą, atsisakyti pusryčių ir užkandžių. Valgyti tik tarp 11:00–12:00 ir 17:00–19:00 valandų. Tai padeda išvengti kojų tinimo ir inkstų perkrovos.

4.3.   Amoniako vengimas:

4.3.1.Atsisakyti mėsos, nes jos skaidymosi produktas (amoniakas) nuodija smegenis, sukelia dirglumą ir miego sutrikimus.

4.3.2.Cukraus visiškas atsisakymas, druskos kiekio mažinimas kelis kartus.

4.3.3.Atsisakyti baltų miltų gaminių.

5.     Vanduo: Naudoti kokybišką, elektrochemiškai apdorotą vandenį (minimi ПВВК aparatai). Vartoti tą „informaciškai švarų“, „struktūruotą“ kokybišką vandenį mažais kiekiais, mažomis porcijomis (50–100 g), o ne litrais per prievartą.

Svarbu: Autorius pabrėžia, kad mityba yra susijusi su mąstymu – kol žmogus tiki, kad be maisto numirs, tol jo organizmas nepersijungs į taupymo režimą. Vis dėlto jis įspėja, kad tokie pokyčiai turi būti daromi labai lėtai ir sąmoningai.

V. Jefimovas taip pat pripažįsta, kad nevalgymas yra socialinė izoliacija. Didžioji dalis mūsų bendravimo vyksta prie stalo, todėl visiškas perėjimas prie „autonomijos“ trukdo gyventi sociume. Valgymas yra susitikimų, šeimos bendravimo ir tradicijų pagrindas, todėl visiškas atsisakymas gali lemti socialinę izoliaciją. V. Jefimovas pripažįsta, kad jis pats nėra visiškas „autonomas“, nes gyvena sociume. Jis save vadina tyrinėtoju, kuris ieško balanso tarp sveikatos teorijų ir visuomeninio gyvenimo.

Svarbus įspėjimas: Šios idėjos yra V.Jefremovo asmeninė hipotezė ir tyrimai. Jis ragina jokiu būdu aklai nekartoti drastiškų eksperimentų su badavimu be medikų priežiūros, nes organizmo „perjungimas“ prie kitų režimų yra ilgas ir pavojingas procesas. Drastiški mitybos pokyčiai be medikų priežiūros gali būti pavojingi gyvybei.

KONKRETŪS V. JEFIMOVO MINIMI MITYBOS ETAPAI PRADEDANTIESIEMS

Remiantis vaizdo įrašo medžiaga, Viktoras Jefimovas išskiria laipsnišką perėjimo sistemą, kuri leidžia organizmui prisitaikyti prie mažesnio maisto kiekio be streso. Štai detalus šio proceso suskirstymas į etapus:

1 etapas: Kiekybinis mažinimas (Mažavalgytystė)

• Veiksmas: Nieko nekeiskite savo racione (valgykite tai, ką esate įpratę), tačiau porcijos dydį sumažinkite 5 kartus.
• Tikslas: Atpratinti skrandį nuo tempimo ir sumažinti virškinimo sistemos apkrovą.
• Svarbi taisyklė: Kiekvienas žingsnis turi teikti malonumą („kaifą“). Jei 5 kartai per daug, pradėkite mažinti 2 ar 3 kartus.

2 etapas: Dažnumo mažinimas (Intervalinis valgymas)

• Veiksmas: Pereikite nuo trijų ar daugiau valgymų per dieną prie dviejų.
• Dienotvarkė: 

Pirmas valgymas: 11:00–12:00 val. (atsisakant ankstyvų pusryčių, jei nėra alkio).

Antras valgymas: 17:00–19:00 val.

• Užkandžiai: Griežtai atsisakykite bet kokių užkandžių tarp pagrindinių valgymų, nes jie nuolat stimuliuoja virškinimo sulčių išsiskyrimą.

3 etapas: Raciono kokybinis valymas

• Mėsos atsisakymas: Tai svarbiausias žingsnis siekiant apsaugoti smegenis nuo amoniako poveikio.
• Cukraus ir druskos eliminavimas: Cukrus vertinamas kaip „ne maisto produktas“. Druskos kiekį rekomenduojama mažinti 5–7 kartus.
• Terminio apdorojimo keitimas: Prioritetas teikiamas žalioms daržovėms (gyvam maistui). Jei daržovės apdorojamos, tai tik trumpai nuplikant karštu vandeniu (blanširuojant), kad nebūtų suformuotos gleivės organizme.

4 etapas: „Retavalgytystė“ (Pažengusiems)

Šį etapą Jefimovas mini kaip pavyzdį iš savo bičiulių praktikų, tačiau pabrėžia, kad tai reikalauja didelio sąmoningumo:

• Valgymas kartą per dieną.
• Valgymas kas antrą dieną.
• Valgymas kas dvi ar tris dienas.

Būtina sąlyga: Šiame etape privalomas intensyvus fizinis krūvis, kad organizmas gamintų miokinus, kurie slopina alkį ir palaiko gyvybingumą.

5 etapas: Autonomija (Teorinis idealas)

Visiškas maisto ir vandens atsisakymas, kai organizmas energiją gauna per autolizę (vidinį ląstelių perdirbimą) ir iš aplinkos (eterio bei oro).

V. Jefimovo perspėjimas: Jis primygtinai pabrėžia, kad maistas yra stipri psichologinė programa. Staigiai nustojus valgyti be tinkamo smegenų paruošimo, organizmas tiesiog mirs. Visas procesas turi būti lėtas, lydimas geros savijautos ir, idealu, prižiūrimas specialistų.

Straipsniui panaudota medžiaga iš Youtube, DI Gemini ir kt.

LPT