Yra toks filmas, vadinasi „Skrydis virš gegutės lizdo“, tai taip pat žinoma knyga Amerikoje. Šiandieniniai mano pamąstymai vadinasi „Praplaukiant po Aukso Vartų tiltu“. Tikrovėje laivai ne “plaukia”, o “vaikšto” (“išėjo į jūrą”), todėl kaskart praeidamas po Aukso Vartų tiltu – o aš ten lankausi dažnai, nes norint išeiti į vandenyną iš San Fransisko įlankos, reikia praeiti, praeiti po šiuo pačiu Aukso Vartų tiltu. Jachtoje aš tęsiu savo apmąstymus, kurie man atrodo labai svarbūs; apmąstymus, apie kuriuos labai mažai žmonių pasaulyje galvoja, ir aš noriu šiandien su jumis pasidalinti savo pamąstymais.

Taigi, Aukso Vartų tiltas, kuris yra vizitinė kortelė tiesiogine ir perkeltine prasme nuostabaus San Fransisko, buvo pastatytas per ketverius su puse metų, nuo 1933-iųjų sausio. Eismas juo prasidėjo 1937-ųjų balandį. Statybų kaina siekė 35 milijonus dolerių – šiandieninėmis kainomis tai būtų apie 700 milijonų dolerių. Po šešiasdešimties metų, 2009-aisiais, San Fransisko miesto vadovybė nusprendė perstatyti užvažiavimą ant tilto – nusprendė perstatyti tiesiog vieną iš keturių užvažiavimų. Šis projektas tęsėsi šešerius metus ir miestui atsiėjo, na, tais pačiais šiandieniniais pinigais, 1,3 milijardo dolerių. Tai yra, pabrėžiu, ne pats tiltas, o tik užvažiavimas ant jo kainuoja brangiau absoliučiais pinigais nei visas tiltas.

Mes su jumis seniai pripratome prie to, kad technologijos ir technikos procesų tobulėjimas lemia kainų kritimą. Na, pavyzdžiui, šitas tiltas, štai šitas gražuolis „Golden Gate“ – Aukso Vartai – buvo pastatytas tuo laikotarpiu, kai plieno tonos kaina (o jis pagamintas iš plieno) sudarė apie 20 dolerių už toną anais, ketvirtojo dešimtmečio pinigais. O štai 1870-aisiais metais, prieš šešiasdešimt metų iki tol, plieno tonos kaina sudarė apie 100 dolerių. Aš netaikau jokios pataisos, tada doleris buvo doleris ir jis praktiškai nesikeitė. Tokiu būdu per šešiasdešimt metų plieno tonos kaina nukrito penkis kartus, kas ir leido sukurti šį nuostabų tiltą. Esant 100 dolerių kainai už toną, tiltą pastatyti būtų buvę neįmanoma.

Šis kainų kritimo fenomenas pagrindiniams technologiniams produktams – plienui, naftai, energijai – tęsiasi iki šiol. Na, pavyzdžiui, kilovatvalandės savikaina, pagaminta saulės baterijos, dar prieš dvidešimt metų buvo kažkur apie 50 centų už kilovatą – tai savikaina, ne pardavimo kaina. Ir mes kalbame ne apie mažą bateriją, kuri stovi ant stogo, o apie industrinę bateriją. Dabar dėl to, kad pasikeitė technologija – tiesiog toks dalykas kaip technologija, mokėjimas daryti – dabar saulės energijos kilovatvalandė, pagaminta per saulės bateriją, iki to momento, kai jūs ją išsiųsite ar išsaugosite, tiesiog gryna gamybos kaina sudaro maždaug 3–5 centus. Tai yra energija per dvidešimt metų atpigo tuos pačius dešimt kartų. Mes visi pripratome prie to, kad bėgant laikui masinės gamybos paprastų daiktų gamybos kaina krenta.

Be Aukso Vartų tilto, San Fransiske yra kitas tiltas, jis vadinasi „Bay Bridge“, ir statė jį žinomas asmuo, pastatęs žinomiausią, turbūt, Amerikoje užtvanką. Be to, jis buvo tas pats žmogus (jums gali būti pažįstamas šis vardas iš mano pasakojimų apie „Liberty ships“), kuris sutvarkė „Liberty ships“ gamybą – tų laivų, kurie vežė lendlizą iš Amerikos į Europą, taip pat ir į sovietų Rusiją. Ir jis sutrumpino gamybos laiką nuo 55 dienų pirmajam laivui iki 3 dienų paskutiniam. Štai toks technologinis augimas. Tai yra laivas tas pats, medžiagos tos pačios, bet metodai keičiasi, viskas tampa kur kas pigiau ir greičiau, nes keičiasi technologijos. Dar kartą: technologija – tai ne ką pagaminti, o kaip pagaminti.

Taigi, jis gavo kontraktą „Bay Bridge“ gamybai, jį statė trejus metus, nuo 1933-iųjų iki 1936-ųjų. Jis jungia San Fransiską su rytine dalimi, iš esmės su kontinentu. San Fransiskas – tai pusiasalis, ir šis tiltas susideda iš dviejų tiltų tikrovėje. Iš tikrųjų tai du tiltai, sujungti į vieną liniją: vienas eina iš San Fransisko iki Jerba Buena salos, antras – nuo Jerba Buena salos iki Oklando ir Berklio. Tie, kas gyvena čia ar buvo čia, žino, apie ką aš kalbu. Ir visa tai užtruko, kaip ką tik sakiau, trejus metus. Atsiėjo anais pinigais 77 milijonus. Na, visiškai akivaizdu, tai du tiltai: jei „Golden Gate“ tada atsiėjo 35, tai šitas atsiėjo du kartus po 35 – 77 milijonus. Tai yra 1,5 milijardo šiandieniniais pinigais.

Ir taip nutiko, kad 1989 metais įvyko žemės drebėjimas. Žemės drebėjimas, kuris, jei būtų įvykęs kokiame nors Haityje ar kokiame Spitake, Azerbaidžane ar Jerevane, ar Armėnijoje, būtų nusinešęs tūkstančių žmonių gyvybes. San Fransiske nukrito viena anga. Ne visas tiltas, o tik viena anga vieno iš dviejų tiltų, kurie sudaro „Bay Bridge“. To pakako. Žuvo keletas žmonių. Buvo nuspręsta sutvirtinti šį tiltą, o po to perstatyti jį visiškai. Perstatinėjo visiškai suprantamu ir akivaizdžiu būdu: senasis tiltas buvo darbinis, o lygiagrečiai jam, tiesiog štai šalia, tiesiog šalia, statė naują tiltą. Kai pabaigė naują tiltą, perkėlė eismą į naująjį, o senąjį tiltą visiškai išardė ir pašalino. Todėl yra galimybė palyginti panašų su panašiu. Naujos tilto dalies, antrosios pusės, kaina sudarė jau 6,5 milijardo dolerių šiandieniniais pinigais. 6,5 milijardo prieš 1,5 milijardo. Jei pirmas tiltas, abi jo dalys, visas buvo pastatytas per trejus metus, tai ši viena dalis iš dviejų buvo statoma vienuolika metų. Tai yra, turint omeny, kad, pavyzdžiui, kaina padidėjo du kartus po šešis – tai dvylika kartų. Šiandien šis tiltas mokesčių mokėtojams atsiėjo dvylika kartų brangiau nei 1936 metais.

Štai mano apmąstymai apie tai, kaip tai apskritai įmanoma, kodėl taip gaunasi ir kaip šis mūsų aiškiai stebimas fenomenas veikia, na, pavyzdžiui, gynybinius pajėgumus. Kaip tam tikrą eksperimentą aš noriu pateikti „Iowa Army Ammunition Plant“ arba „Iowa Ordnance Plant“ – tai yra sviedinių gamybos gamykla Ajovos valstijoje. Ji buvo pastatyta per 1940-uosius ir 1941-uosius metus, šiek tiek daugiau nei per metus. Tai yra per 13 mėnesių iki karo. Atkreipkite dėmesį – iki karo. Karas Amerikoje prasidėjo 1941-ųjų pabaigoje. Suprantant, kad Europoje vyksta karas ir Amerika gali būti įtraukta, buvo priimtas sprendimas pastatyti keletą tokių gamyklų – ši buvo ne vienintelė, nuspręsta pastatyti penkias. Aš tiesiog pateikiau vienos pavyzdį. Statybų kaina atsiėjo 45 milijonus tų laikų dolerių, kas šiandieniniu skaičiavimu, eilinį sykį, yra šiek tiek mažiau nei milijardas – kažkur 800–900 milijonų.

Gamykla užima 19 000 akrų, joje važinėja nuosavas vidinis geležinkelis. Kokia idėja? Reikia išsklaidyti gamybą tam, kad jei kur nors kas nors sprogtų, nenukentėtų likusios gamybos dalys. Ten yra daugiau nei 300 kilometrų vidinių geležinkelio kelių. Gamykloje nuo jos sukūrimo momento dirbo 12 000 žmonių, ir ji gamino dar neseniai – tai yra iki karų Irake ir Afganistane pabaigos, iki nulinio dešimtmečio pabaigos. Tai buvo ne taip seniai, prieš penkiolika metų – gamykla gamino iki 60 000 vienetų 155 kalibro sviedinių per mėnesį. Ji gamina ir kitus sviedinius bei kitą amuniciją, bet vien tik 155 kalibro sviedinių ši gamykla gamino iki 60 tūkstančių per mėnesį. Pabrėžiu – viena gamykla iš penkių, pastatyta už maždaug milijardą dolerių šiandieniniais pinigais.

Šiandieninė 155 mm kalibro sviedinių gamyba, oficialiais duomenimis, sudaro apie 40 000 vienetų iš visų Amerikos gamyklų bendrai, nepaisant to, kad darbo imlumas, tai yra žmogaus valandų skaičius, sumažėjo: nuo 12 valandų sviediniui ketvirtajame dešimtmetyje iki pusantros valandos šiandien. Tai yra automatizacija, technika ir visa kita mažina sunaudotų žmogaus valandų kiekį, bet tuo pat metu štai jau pustrečių metų Jungtinės Amerikos Valstijos negali padidinti nuosavų sviedinių gamybos. Nepaisant to, kad jos turi penkias užkonservuotas gamyklas, viena iš kurių, ši pati „Iowa Ordnance Plant“, dar neseniai gamino iki 60 000 sviedinių per mėnesį. Dabar, iki karo, produkcijos lygis buvo 14 000, jį padidino iki 40 000, bet tai tėra niekinis popierius, nes Amerika negamina savo sprogmenų. Ji priversta juos pirkti ir perka maždaug už 18 000 vienetų. Tai yra, ruošinius ten tekina, o sprogmenų ir parako, kuris tuos sviedinius iššauna, jie gaminti jau nebegali.

Tokiu būdu buvo iškeltas planas iki šių 2024-ųjų metų pabaigos gaminti 100 000 sviedinių, bet realybė prie to net arti nebuvo. Jie perkėlė šį tikslą į kitus metus – iki 2025-ųjų pabaigos gaminti 100 000 sviedinių per mėnesį. O tai reiškia milijoną du šimtus tūkstančių per metus. Milijonas du šimtai tūkstančių per metus – tai maždaug ketvirtadalis to, ką dabar gamina Rusija. Jau dabar gamina Rusija. Be to, Rusija perka sviedinius Šiaurės Korėjoje, perka ir gamina raketas Irane. Ir Kinija, apie kurią mes kiek vėliau pakalbėsime, kuri perėjo nuo 152 kalibro prie 155 kalibro, sėdi ant tiesiog beprotiško, visiškai begėdiškai didelio kiekio sviedinių, ir kol kas Rusijai jų neduoda. Na, tai yra, kyla klausimas. Klausimas, apie kurį, tiesą sakant, yra šis vaizdo įrašas...

Tai tęsėsi iki pat pirmojo XXI a. dešimtmečio pabaigos. Tai buvo ne taip seniai, prieš penkiolika metų – viena gamykla pagamindavo iki 60 000 vienetų 155 mm kalibro sviedinių per mėnesį. Natūralu, ji gamina ir kitokio kalibro sviedinius bei kitą amuniciją, bet pabrėžiu: vien tik 155 mm kalibro šaudmenų šis fabrikas gamindavo po 60 tūkstančių kas mėnesį. Tai viena gamykla iš penkių, pastatyta už maždaug milijardą dolerių šiandieniniais pinigais. Šiandieninė 155 mm kalibro sviedinių gamyba, oficialiais duomenimis, sudaro apie 40 000 vienetų iš visų Amerikos fabrikų bendrai. Ir tai nepaisant to, kad gamybos imlumas, skaičiuojant žmogaus valandas, sumažėjo: nuo 12 valandų sviediniui ketvirtajame dešimtmetyje iki pusantros valandos šiandien. Tai lėmė automatizacija, technika ir kiti veiksniai, mažinantys sunaudojamų darbo valandų kiekį, tačiau tuo pat metu štai jau pustrečių metų Jungtinės Amerikos Valstijos negali padidinti nuosavų sviedinių gamybos.

Nors jos turi penkias užkonservuotas gamyklas, iš kurių viena – ši pati „Iowa Ordnance Plant“ – dar neseniai gamino iki 60 000 vienetų per mėnesį, dabar situacija kitokia. Iki karo produkcijos lygis siekė 14 000, vėliau jį padidino iki 40 000. Tačiau tai tėra niekinis popierius, nes Amerika pati negamina sprogmenų – ji priversta juos pirkti ir įsigyja maždaug 18 000 vienetų. Tai reiškia, kad ruošinius ten tekina, o pačių sprogmenų ir parako, t. y. propelanto, kuris iššauna sviedinį, amerikiečiai gaminti jau nebegali. Tokiu būdu buvo iškeltas planas iki šių metų pabaigos pasiekti 100 000 sviedinių gamybą, bet realybė prie to net nepriartėjo. Todėl šį tikslą jie nukėlė į kitus metus, tikėdamiesi iki 2025-ųjų pabaigos pagaminti po 100 000 sviedinių per mėnesį. Tai reikštų milijoną du šimtus tūkstančių per metus – maždaug ketvirtadalį to, ką jau dabar gamina Rusija.

Maža to, Rusija perka sviedinius Šiaurės Korėjoje, taip pat gamina bei įsigyja raketas Irane. O Kinija, apie kurią pakalbėsime vėliau, perėjusi nuo 152 mm prie 155 mm kalibro, disponuoja tiesiog neįtikėtinai, begėdiškai dideliu sviedinių kiekiu, kurio Rusijai kol kas neduoda. Tad kyla esminis klausimas, apie kurį ir sukasi šis vaizdo įrašas: kas nutiko Vakarų pasauliui? Juk Europoje situacija tokia pati. Kas nutiko Jungtinėms Valstijoms? Kodėl tiltas, kuris kadaise kainavo kapeiką, dabar kainuoja dešimt? Kodėl sviedinių, kuriuos Antrojo pasaulinio karo metais sugebėdavo pagaminti per metus, nors gamyba tada buvo kur kas imlesnė darbui, dabar pagaminti nepajėgia? Viskas tiesiog užstrigo. Kodėl tokie technologijų ramsčiai kaip Šiaurės Korėja, Rusija, Iranas ir Kinija gali didinti gamybą, o tokios valstybės kaip Jungtinės Valstijos, Vokietija ar Prancūzija per pustrečių metų to padaryti nesugeba? Kas įvyko?

Atsakymas į šį klausimą turi strateginę reikšmę ir iš esmės rodo Vakarų civilizacijos gebėjimą išlikti. Aš neperdedu ir netirštinu spalvų. Pateiksiu pavyzdį: aštuntajame dešimtmetyje buvo įgyvendinta dar 1965-aisiais prasidėjusi programa – 1970 m. pasirodė pirmieji pavyzdžiai, o iš viso į šachtas Amerika užkasė 400 tarpžemyninių balistinių raketų vienetų. Bendra šios penkerių metų programos vertė tada siekė 7 milijardus, o šiandieniniais pinigais, įvertinus infliaciją, tai sudarytų 40 milijardų dolerių. Už šią sumą buvo pastatytos šachtos, ryšių ir kontrolės sistemos bei viskas, ko reikėjo šioms raketoms. Paskutinė iš jų pastatyta 1975 metais ir jos iki šiol yra pagrindinės strateginės raketos, kurios nuo to laiko nebuvo keičiamos. Neseniai paaiškėjo, kad jų korpusų apvalkalai iš vidaus sutrūkinėjo ir juos būtina keisti. Apskritai nėra iki galo aišku, ar tie mechanizmai dar veikia. 2017 m. buvo atliktas bandomasis paleidimas be branduolinės galvutės – raketa pakilo, tačiau iki šiol nėra tvirto įsitikinimo, kad šie 55 metų senumo prietaisai yra patikimi.

Dėl šios priežasties buvo priimtas sprendimas juos pakeisti. Senoji programa vadinosi „Minuteman 3“, o naujoji – „Sentinel“. Nors „Sentinel“ projektas jau vėluoja penkerius metus, geriausiu atveju pirmoji raketa bus sumontuota tik po kurio laiko. Nors šachtos, ryšių sistemos ir komandiniai punktai lieka tie patys – reikia tik ištraukti senas raketas – procesas jau užtruko beveik aštuonerius metus ir tęsis iki dešimtmečio pabaigos. Ši programa, šiandieniniais vertinimais, kainuos 150 milijardų dolerių. Tačiau matant, kad išlaidos pradinį vertinimą jau viršijo 80 proc., manau, kad jei visa tai pradės veikti iki dešimtmečio pabaigos, mokesčių mokėtojams tai kainuos 200 milijardų. Tai penkis kartus brangiau – 200 milijardų prieš buvusius 40 milijardų. Ir tai nepaisant to, kad nereikia kasti naujų šachtų ar statyti komandinių punktų – tereikia pakeisti „įdarą“ ir pačias raketas. Tačiau Amerika šito padaryti jau nebepajėgia. Nereikia nė minėti, kad Rusija persiginklavo per dvidešimt metų, o Kinija – per penkerius su puse. Tuo tarpu Amerika per 55 metus nepagamino nė vienos naujos tarpžemyninės raketos ir, panašu, realiai nesugebės to padaryti artimiausią dešimtmetį.

Jei būčiau prezidentas Zelenskis ar Ukrainos karys, jausčiausi taip pat ir galvočiau: „Duokite man visko daugiau ir greičiau, kad galėčiau dirbti savo darbą“. Neketinu nė minutei tuo abejoti ar prieštarauti, nes žiūrint iš fronto perspektyvos, tiekimai yra nepakankami ir per lėti. Tačiau tai nesusiję su tuo, kad mes Vašingtone tiesiog nusprendžiame neduoti vieno ar kito ginklo, oro gynybos priemonių, „Himarsų“, „Bredlių“ ar F-16 greičiau. Jokių dirbtinių apribojimų tempui mes neuždėjome. Egzistuoja objektyvios logistikos problemos bei sunkumai gynybos pramonėje gaminant šaudmenis. Mes tiesiogine prasme nuimame po vieną 155 mm sviedinį nuo konvejerio, kurį paleidome karo pradžioje, ir siunčiame į frontą taip greitai, kaip tik galime. Tačiau šie gamybiniai apribojimai tikrai apsunkina reikiamo kiekio tiekimą.

Visgi mes ieškome naujų būdų tai įveikti. Pavyzdžiui, kai Ukrainai trūko oro gynybos priemonių, aš susirinkau komandą ir paklausiau, kur planuojame siųsti „Patriot“ ir „Amraam“ raketas per artimiausius dvylika mėnesių. Gavęs šalių sąrašą, nurodžiau visas tas raketas siųsti į Ukrainą. Tai nebuvo paprasta – reikėjo sąjungininkų sutikimo ir biurokratijos įveikimo, o tokie dalykai nevyksta akimirksniu. Tačiau tai yra sprendimai, kuriais siekiame ne tik palaikyti stabilius tiekimus, bet ir juos paspartinti. Šiuo metu rengiamas didelis paramos paketas, kurį tikimės paruošti iki mėnesio pabaigos. Vėlgi, tai ne politinės valios, o sudėtingos logistikos ir faktinio medžiagų pristatymo į frontą klausimas. Taip kalba Džeikas Salivanas, atsakydamas į Farido Zakarijos klausimą, kodėl tiekiama taip mažai. Tačiau aš nepasitikiu Džeiku Salivanu. Manau, kad jis meluoja ir tai tėra iš anksto paruošta frazė apie tai, kad jie esą pasiruošę tiekti viską, ką galima.

Nerišliai, labai nerišliai žmogui, kuris yra laimėjęs pasaulinius debatų konkursus, jis viską suformulavo kaip logistikos ir tam tikras gamybos problemas. Na, tarkime, kad jis bent sekundę yra teisus. Galbūt aš tiesiog priekabiauju, o galbūt tikrai vienintelė priežastis, kodėl Ukraina iki šiol gavo tik 30 tankų ir nulį F-16, yra gamybos sunkumai.

Antrojo pasaulinio karo metu Amerika, buvusi viso pasaulio ir visos demokratinės jo dalies arsenalu, pagamino ginklų už – muškite būgnais – 5 trilijonų dolerių sumą šiandieniniais pinigais. 330 milijardų... Kas yra tie 5 trilijonai? Amerikai prireikė maždaug 2,5 trilijono dolerių karams Irake ir Afganistane. Tuo tarpu 5 trilijonai tada buvo skirti visam lendlizui, visai ginkluotei, visiems lėktuvnešiams ir visiems povandeniniams laivams, o 2,5 trilijono išleista karui ten, kur mūsų oponentai ir priešininkai buvo žmonės, jojantys ant asilų.

Kam aš tai pasakoju? Tam, kad įsivaizduotumėte, jog Amerika, strategų skaičiavimais, dėl nuo jos nepriklausančių priežasčių gali atsidurti karo būsenoje su Kinija arba Rusija. Tokiu atveju jai reikėtų pagaminti ginklų kiekį, prilygstantį Antrojo pasaulinio karo apimtims. Tačiau dabar pas mus raketos yra penkiasdešimt penkerių metų senumo, nebegaminama artilerija – gamyba apskritai uždaryta, nebegaminami tankai – gamyklos užrakintos, o raktai tiesiog išmesti. Visa tai dabar tektų gaminti iš naujo, taikant naujas technologijas. 5 trilijonai anais pinigais, perskaičiavus lėšas į šiandieninę vertę, dauginasi iš tam tikro koeficiento... Na, pasirinkite patys, bet aš manau, kad tai kainuos dešimt kartų brangiau.

Tai būtų 50 trilijonų dolerių. Tam, kad galėtų kariauti su Rusija arba Kinija, Amerika privalėtų pagaminti ginkluotę taip, kaip dabar moka, tačiau pas mus industrinė bazė yra praktiškai išnykusi. Tokių pinigų – 50 trilijonų – Amerika neturi, nes nacionalinė skola jau siekia 35 trilijonus. Pridėti dar 50 trilijonų fiziškai neįmanoma, mes to nepavešime, o ir paimti jų nėra iš kur, nes socialinių programų apkarpyti bus neįmanoma.

Štai taip, dvidešimt penktąją šiandieninio siužeto minutę, aš tikriausiai jus įtikinau – tai mano apmąstymai praeinant po Aukso Vartų tiltu – kad Amerika iš principo nebepajėgi būti pasaulio žandaru ar net užtikrinti savo pačios saugumo. Amerika dabar primena labai storą, seną impotentą. Kadaise tai buvo puikus boksininkas, bet šiandien nieko panašaus nebevyksta. Tai matome Ukrainoje, tai matome santykiuose su Kinija. Tai supranta Kinija, Rusija ir Šiaurės Korėja. Nors sakoma „nori taikos – ruoškis karui“, Amerika karui nėra pasiruošusi ir iš principo negali jam ruoštis, o tai prives prie sukrečiančių ir stulbinančių geopolitinių pasekmių.

Visiškai akivaizdu, kad kyla klausimas: kas vyksta? Kaip gali būti, kad esant nesustojančiam technologijų augimui ir viskam pingant, Amerika negali pagaminti sviedinių, tankų ar artilerijos? Kodėl ji negali pagaminti nieko? Kodėl ji nepajėgia pastatyti tilto, nors moka už jį penkis kartus brangiau ir užtrunka 11 metų, lyginant su tiltu, statytu prieš septyniasdešimt metų? Kas nutiko? Tai esminis klausimas, nes jis susijęs ne tik su gyvenimo kokybe, bet ir su nacionalinio saugumo strategija.

Pirmoji atsakymų grandinė susideda iš tarpusavyje susijusių dalykų. Pirmasis atsakymas slypi suprantamame parametre: kiek kainuoja iškelti kilogramą naudingo krovinio į orbitą? Tai aiškus skaičius. 2011 metais pagal NASA programą vieno paleidimo kaina buvo 450 mln. dolerių, naudingas krovinys siekė 27 tonas, tad kilogramo kaina buvo 16 000 dolerių. O štai Ilono Masko „SpaceX Falcon“ paleidimas kainuoja 97 mln. dolerių – 450 prieš 97. Jis iškelia ne 27, o 63 tonas, todėl kilogramo kaina tėra 1 500 dolerių. Kalbame apie tą patį orbitos lygį, sulyginamą svorį bei apkrovą, tačiau I. Maskas tai padaro už 9 centus, lyginant su vienu valstybiniu doleriu. Proporcija yra viena dešimtoji. Jis nekuria to nei Kinijoje, nei Rusijoje – visi darbai vykdomi Jungtinėse Valstijose, ir jam pavyksta pasiekti 9 centų savikainą. Tas pats I. Maskas ir jo konkurentai palydovus į artimąją orbitą iškelia vos už 300 dolerių už kilogramą. Šia „SpaceX“ programa dabar aktyviai naudojasi Ukrainos kariai.

Iš to seka pirmoji išvada: valstybinė biurokratija, begalinė patikrinimų eilė, apribojimai ir valstybinė kontrolė padaro produkciją nepalyginamai – net dešimt kartų – brangesnę. Antroji problema yra amerikiečių darbo našumas. Mano gera pažįstama, dirbusi Ukrainos banke, atlikdavo tam tikras operacijas, susijusias su kliringu, ir pastebėjo, kad čia jai tenkantis krūvis yra dvigubai mažesnis nei buvo Ukrainoje. Tada aš ja patikėjau, tačiau su nuostaba, nes maniau, kad amerikiečių darbininkai yra patys efektyviausi pasaulyje.

Visgi egzistuoja puikus 2019 metų dokumentinis filmas, kurį, beje, finansavo Obamų šeima per „Netflix“, pavadinimu „American Factory“. Jame papasakotas sukrečiantis verslo atvejis apie pagyvenusį kinų milijardierių, valdantį automobilių stiklų gamybos kompanijas. Jis užima 70 % pasaulio rinkos, tad tikėtina, kad ir jūsų automobilio stiklai pagaminti jo gamyklose. 2019 metais jis, išsigandęs D. Trampo grasinimų muitais, nusprendė Deitono mieste, Ohajo valstijoje, atidaryti milžinišką fabriką ten, kur neseniai buvo uždaryta automobilių gamykla. Jis ne pastatė naują, o perstatė egzistuojantį pastatą, tačiau tada prasidėjo problemos.

Šis filmas trunka praktiškai dvi valandas – būtinai jį peržiūrėkite, gausite marias malonumo, nes jis atskleidžia problemų esmę. Amerikiečių darbininkai reikalauja apmokamos penkiolikos minučių pertraukos kas valandą, o jiems buvo pasiūlytos tik dvi tokios pertraukos per visą pamainą. Jie juda ir persikelia kur kas lėčiau. Ten vaikščioję kinai su sekundmačiais pamatavo, kad amerikiečių našumas yra maždaug 2,5–3 kartus mažesnis, skaičiuojant pagaminamų prekių kiekį per pamainą, ir tai nepaisant aukšto automatizacijos lygio. Kinai iš jų juokėsi, sakydami, kad amerikiečių pirštai per stori, jie daužo stiklą ir nesugeba laikytis paprastos drausmės.

Viskas baigėsi tuo, kad kinai į Deitoną Ohajuje pradėjo vežti darbininkus iš komunistinės Kinijos – beje, tai vos 25 minutės kelio nuo Springfildo, tie patys kraštai. Fabrikas klesti iki šiol, tačiau problemą jie išsprendė tiesiog visiškai viską automatizuodami ir išmesdami daugumą darbininkų lauk. Amerikiečiai dirbti pagal kiniškus standartus tiesiog nepajėgia. Suprantu, kad kinų reikalavimai griežti ir ten neatsipalaiduosi, tačiau būtent taip amerikiečiai dirbo Antrojo pasaulinio karo metais. O šiandien taip dirba kinų darbininkai, nors Kinija yra mūsų potencialus geopolitinis ir karinis strateginis priešininkas.

Lyginant šiuos dalykus, nereikia pamiršti, kad dauguma fabrikuose dirbančių amerikiečių turi antsvorį, todėl fiziškai negali tiek daug kartų lenktis ar tiek ilgai stovėti bei vaikščioti. Jie dažnai serga ir turi daug nedarbingumo lapelių. Šis filmas puikiai atskleidė amerikiečių darbininkų klasės degradaciją – jie nieko gaminti nebegali, o, tiesą sakant, ir nenori.

...ir nenori. Kodėl nenori? Todėl, kad aplinkui tvyro socializmas. Galima tiesiog susirasti kokią nors ligą ir sėsti ant pašalpos, pavyzdžiui, susirgus depresija. Depresijos visiškai pakanka, kad gautumėte išmokas ir daugiau niekada nebedirbtumėte. Maža to, jums priklauso pinigai net už jūsų priežiūrą. Kadangi sergate depresija ir negalite išeiti iš namų, vadinasi, reikalingas žmogus, kuris už jus vaikščios pirkti daiktų. Jums suteiks nemokamą medicinos pagalbą, o jūsų gyvenimo lygis bus tik nežymiai žemesnis – jei apskritai bus žemesnis – už tą, kurį savo darbu užsidirba žmonės tame pačiame Deitone, Ohajuje. Jiems mokėjo po 12–15 dolerių per valandą, kai tuo tarpu kinai uždirbdavo vos 3 dolerius. Tai yra mūsų geopolitiniai priešininkai. Kinietis dirba 2,5 karto efektyviau, o gauna 4 kartus mažiau. Štai su tokiais žmonėmis mes ketiname konkuruoti karinėje srityje. Kaip mums tai sekasi, puikiai matome Ukrainos pavyzdyje. Jei tikėtume Džeiku Salivanu, mes negalime pagaminti sviedinių, negalime pagaminti visiškai nieko. Mes, Amerika, esame impotentai.

Gerai, tada kyla klausimas: kaip mes čia patekom? Atsakymas – valstybinė biurokratija bei tauta, kuri nebegali dirbti. Tai tauta, kuri nebegali net tarnauti armijoje – nuolatinis naujokų nesurinkimas, nuolat mažinami reikalavimai fizinei ištvermei. Nebeįmanoma surinkti pakankamo kiekio kovingų jaunų žmonių. Visur klesti įvairovės, lygybės ir įtraukties politika. „Boeingai“ krenta iš dangaus, ore atsiskiria ratai ir iškrenta durys. Kas vyksta? Kaip mes čia atsidūrėme?

Atsakymą kažkada davė Helmuthas von Moltke vyresnysis. Tai buvo didis vokiečių generolas, štabo viršininkas, feldmaršalas būtent toje epochoje, kai Prūsija suvienijo visą Vokietiją. Jis buvo pagrindinis kariškis prie Vilhelmo I, prie kaizerio. Jis ištarė genialią frazę, kuri paaiškina viską: „Amžina taika – tai svajonė, be to, bjauri; karas – tai Dievo tvarkos dalis“. Leiskite pakartoti: „Amžina taika – tai svajonė, be to, bjauri; karas – tai Dievo tvarkos dalis“.

Taip nutiko, kad per paskutinius 30 metų išnyko bet kokia geopolitinė karinė grėsmė. Amerika linksminosi kariaudama su barzdočiais ant asilų, iššvaistė tam visą savo karinį potencialą, apaugo riebalais ir pasinėrė į tą patį socializmą, socialines išmokas bei pašalpas. Visi šie dalykai yra tarpusavyje susiję. Dabar Amerika visiškai nepasiruošusi jokiam rimtam karui, kaip tam nepasiruošusi ir Europa. Visa tai, ką išdėsčiau, puikiai supranta Vladimiras Putinas ir Si Dzinpingas. Tai, tikiuosi, supranta Donaldas Trampas ir, tikėkimės, supranta Džo Baidenas. O NATO? NATO čia nesvarbu. Per visus pustrečių metų visa NATO pasirodė esanti nepajėgi gamybai. Biurokratija, reguliacijos, reikalavimai, ekologiniai apribojimai... Visi vaikšto ratu, bet nieko padaryti negali.

O kas, jei rytoj karas? Ne, aš nesakau, kad jis būtinai bus. Aš sakau, kad privalome elgtis taip, tarsi karas būtų rytoj. Jei nesielgiate šitaip, t. y. jei nesilaikote patarlės „nori taikos – ruoškis karui“, nutiks tai, kas nutiko Ukrainoje. Ukraina dabar atrodo kaip šalis, kurioje visiškai kretinišku būdu viena kovingiausių ir didžiausių pasaulio armijų buvo kryptingai sunaikinta. Buvo tiesiog priimtas sprendimas sunaikinti savo kariuomenę, nemokėti žmonėms algų, kad jie išsilakstytų, o savo ginklus sunaikinti, parduoti ar atiduoti po presu. Dabar paaiškėjo krūva pasekmių: kai esi silpnas – tave užpuola. Visa šiuolaikinė pasaulio tvarka laikosi ant koncepcijos, kad Jungtinės Valstijos sugebės nustatyti tvarką, ją apginti ir apsaugoti. O ar tikrai taip yra? Ne, ponai, Jungtinės Valstijos jau nebegali pagaminti nieko. Tai mano giliausias įsitikinimas.

Ar jos sugebės pakeisti šį mentalitetą – pamatysime. Galbūt. Tačiau tam reikia „sulieknėti“, numesti valstybinę biurokratiją ir nutraukti socialines išmokas didžiajai daliai gyventojų – juk dabar praktiškai pusė jų gyvena iš valstybės paramos. Aš nesu tikras, ar Amerikai tai pavyks. O jei Amerikai tai nepavyks, tuomet karas mums yra garantuotas. Kai Jungtinės Valstijos pasirašo po savo pačių impotencija, karas tampa neišvengiamas, kaip jis tapo neišvengiamas Ukrainoje.

Žiūrovai man paprieštaraus: „Palaukite, juk Amerika turi dešimt lėktuvnešių, tai milžiniška galia!“ Dešimt lėktuvnešių... Tačiau Kinija dabar yra lyderė kuriant hipergarsines raketas. Amerika leidžia naują lėktuvnešių kartą – „Gerald Ford“. Tai sekanti karta. Pirmojo kaina, jam ką tik pasirodžius, siekė 13 milijardų dolerių, o sekantis, kurį planuojama statyti, kainuos jau 20 milijardų. Juos gamins iki pat 2050 metų, pamažu nurašydami senuosius dešimt. O kuo įdomūs naujieji lėktuvnešiai? Juose sumontuoti kur kas galingesni branduoliniai įrenginiai, leidžiantys naudoti elektromagnetinį lėktuvų paleidimą, elektromagnetines patrankas, taip pat ten galima įrengti lazerinius ginklus. Lazerinis įrenginys šiuo metu yra vienintelis būdas sustabdyti hipergarsinę raketą. Kiniškos raketos skrieja nuo 5 iki 10 Machų greičiu ir keičia trajektoriją, todėl jų neįmanoma nei numatyti, nei pasivyti, nes niekas kitu greičiu neskraido. Vienintelis kelias – paleisti lazerio spindulį, skriejantį šviesos greičiu. Toks ginklas egzistuoja ir naujoji lėktuvnešių karta jam pritaikyta. Tačiau Amerika pirmąjį laivą pagamino sunkiai, su milžinišku lėšų viršijimu – vietoj planuotų 6 milijardų gavo 13. Sekantis kainuos 20 milijardų, bet jame lazerinio ginklo vis dar nėra. Viskas vėl užstrigo: turėtų būti, bet nėra. Tokiu būdu bet koks konfliktas su Kinija gali baigtis tuo, kad visa ši amerikiečių eskadra bus sunaikinta hipergarsinėmis raketomis, nuo kurių Amerika iš esmės neturi apsaugos.

Taigi, apibendrinkime ir padarykime išvadas. Praėjo 75 metai nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos ir 30 metų nuo Šaltojo karo pabaigos. Vakarai praktiškai degradavo ir prarado gebėjimą efektyviai įgyvendinti bet kokius socialinius ar karinius projektus. Šiandieninis karas tai puikiai parodė. Taip pat Vakarai atskleidė, kad diktatoriškos šalys – Rusija, Kinija, Šiaurės Korėja ir Iranas – šios galimybės neprarado. Kinija gamina šiuolaikinį, efektyvų ir technologiškai pažangų ginklą, kurio savikaina siekia maždaug 10 centų už vieną amerikietišką dolerį. Jos visiškai persiginklavo, ir diktatoriai minėtose šalyse tai supranta puikiai.

Maža to, biologiškai gyventojai aptuko. Aš nekalbu apie senius. Štai tokioje būsenoje dabar yra šalis, nes ji per ilgai gyveno be geopolitinių grėsmių, o resursai buvo švaistomi politikų užgaidoms, perkant rinkėjų balsus ir dalijant vis daugiau socialinių privilegijų. Ratas užsidarė. Aš nežinau, ar iš šio rato įmanoma išeiti. Nenorėčiau to sužinoti eksperimento būdu, bet kažkas man sako, kad per artimiausius 20 metų tapsime liudininkais atsakymo į klausimą: ar Vakarų civilizacija pajėgi ištrūkti iš aklavietės, į kurią pateko vien dėl to, kad žmonės pamiršo Helmuto von Moltkės patarimą?

Visiems ačiū už laiką ir dėmesį. Susitiksime kitą kartą.

LPT

aurys.lt