SĖKMĖS  PAGRINDAI

REALYBĖS SUVOKIMAS IR FORMAVIMAS

2026 03 03

Kaip skaityti

Pagrindinis tekstas pateiktas normalaus dydžio šriftu. Nuorodos – pagalbinis tekstas – mažesniu šriftu. Pradžioje jo skaityti nebūtina. Tačiau, perskaičius viską, norintieji tapti protingesniais gali perskaityti ir smulkesniu šriftu atspausdintą, - tai leis ne tik giliau suprasti pagrindinį tekstą, bet ir duos žinių, leidžiančių pakilti į dar aukštesnį lygį.

PIRMA  DALIS

    Visų pirma - pastebėjau jau jaunystėje, jog, tik pradėjus domėtis kokia nors tema, ta tema atsiranda knygos ir žurnalai-laikraščiai. Suradau paaiškinimą – jie tiesiog visada buvo, bet, kol nepradėjau domėtis, jų nepastebėjau. Vienok kirbėjo ir kita mintis, kurią, kaip mokslininko sūnus ir mokslininkas, iškėliau ir norėjau patikrinti: gal ta tema atsirado ne tik man galvoje. Ir tikrai, - pastebėjau, kad kai kurios knygos ir žurnalai buvo išleisti tik nuo tada, kai pradėjau ta tema domėtis. Tada prisiminiau ginčus dėl naujovių sukūrimo pirmenybių – radijo, lemputės, elektros ir kitose srityse, kai kažką pasaulyje vienu metu išrasdavo keli skirtingi žmonės skirtingose šalyse. Darvino „Rūšių atsiradimo“- evoliucijos teorijos - pavyzdžio dėka pradėjo formuotis šioks toks supratimas: Darvinas, sako, savo darbo pavyzdžiu paėmė kolegos darbą, jį papildė, aptvarkė ir paskelbė.

    Panašiai ir su Linėjumi, jo klasifikacijos teorija; panašiai ir su Mendelejevo periodine elementų lentele, - kai buvo naudojama jau atrasti elementai, atrastos rūšys, jų savybių aprašymai..., - tai yra, išradimams jau buvo pamatas, prielaidos. Gal dėl to kažką atrasdavo keli žmonės skirtingose pasaulio vietose beveik vienu metu, - buvo, pasikartosiu, prielaidos, pamatiniai atradimai, sąvokos, kai tereikėjo viską suvesti į vieną vietą ir padaryti išvadas.

Tačiau su laiku man pradėjo kauptis ir kai kurios papildomos patirtys:

Jaunystėje daug skaitėme (mano aplinka) apie pasąmonę, sąmonę, žmogaus galimybes, sociologiją ir psichologiją: - tai Deilas Karnegis, tai Vladimiro Levio knygos, tai knyga „Dvipusis pasaulis“, tai knyga „Pokalbiai su elektroninėmis smegenimis“, - joje labai įdomiai aprašytos kai kurios žmogaus galimybės. Ji, beje, ir davė pradžią galvoti, jog daugybė – didžioji, net milžiniška - mūsų galimybių gausa ne tik kad netyrinėta, bet ir nežinoma. Ir kad žmonija turėtų pasukti kitu, nei šiuo metu eina, keliu. Ir išsiveržti iš spiralės, - Apie tai rašau „Pabaiga ar tęsinys“ (taip pavadinau straipsnį).

    Tiesa, dar buvo knyga „Leopardas žmogėdra“, kur buvo aprašytas beveik mistinis atvejis su žmogumi, kuris išlindo per angą, pro kurią negalėjo pratilpti.

Čarlzas Darvinas (Charles Darwin, 1809–1882) laikomas Evoliucijos teorijos kūrėju. Kalbėdami apie jį, paliečiame pačią biologijos šerdį. Jei Paulo de Kruifo „Mikrobų medžiotojai“ pasakoja apie kovą su nematomais priešais, tai Darvinas paaiškino, kaip visa gyvybė (įskaitant tuos pačius mikrobus ir mus pačius) atsirado ir kodėl ji yra tokia, kokią matome šiandien. Esminiai aspektai apie Darviną:

1. Pagrindinė idėja: Natūralioji atranka

Svarbiausias Darvino indėlis – ne tiesiog pasakymas, kad gyvybė keičiasi (tai įtarė ir kiti), o mechanizmo paaiškinimas.

• Kova už būvį: Išlieka ne stipriausi, o tie, kurie geriausiai prisitaiko prie kintančių sąlygų.
• Atranka: Gamta „atrenka“ tuos individus, kurių savybės leidžia jiems išgyventi ir palikti palikuonių.

2. Kodėl tai aktualu mūsų dienomis?

Evoliucinė medicina (nauja mokslo šaka) aiškina, kodėl mes šiandien sergame tam tikromis ligomis:

• Mitybos neatitikimas: Darvinas paaiškintų, kad mūsų kūnai evoliucionavo tūkstančius metų trūkumo sąlygomis. Šiuolaikinis cukraus ir baltų miltų perteklius yra „evoliuciniai spąstai“ – mūsų genai nespėjo prisitaikyti prie tokios gausos, todėl susergame medžiagų apykaitos ligomis.
• Bakterijų evoliucija: Tai, apie ką skaitome „Mikrobų medžiotojuose“ – antibiotikams atsparios bakterijos - yra tiesioginis Darvino teorijos įrodymas. Jos evoliucionuoja stulbinančiu greičiu, prisitaikydamos prie mūsų vaistų.
• Evoliucijos: Č.Darvino teorija leido parašyti ir geriau suprasti mintis, išsakytas mano knygoje “Evoliucijos”. Tos mintys turėtų padėti žmonėms kurti sėkmingesnį savo likimą.

3. Esminis veikalas: „Rūšių atsiradimas“ (1859)

Ši knyga sukėlė tikrą revoliuciją. Ji pakeitė žmonijos požiūrį: mes nebesame atskirti nuo gamtos, mes esame jos dalis, susieta bendrais protėviais su visais gyvais organizmais. Ir su negyvąja gamta taip pat – Čandra Boše XX a. pradžios darbai.

Mūsų organizmas yra labai gajus ir turi rezervų. Darvinas pasakytų, kad tie rezervai atsirado dėl to, jog mūsų protėviai turėjo išgyventi itin sunkiomis sąlygomis. Tačiau evoliucija mus sukūrė „išgyvenimui“, o ne „ilgaamžiškumui be ligų“. Todėl šiandien, norėdami gyventi ilgai ir kokybiškai, turime sąmoningai valdyti savo aplinką (mitybą, sveikatą, krūvį), nes gamta mumis „rūpinasi“ tik tol, kol paliekame palikuonių.

Deilas Karnegis (angl. Dale Carnegie, 1888–1955) buvo amerikiečių rašytojas, lektorius ir saviugdos (savipagalbos) pradininkas. Jo metodikos, sukurtos prieš beveik šimtmetį, iki šiol laikomos sėkmingo bendravimo ir lyderystės pagrindais. Karnegio filosofija remiasi idėja, kad sėkmę versle ir asmeniniame gyvenime lemia ne tik techninės žinios, bet ir gebėjimas bendrauti su žmonėmis, daryti jiems įtaką ir pelnyti jų palankumą.

Pagrindinės Jo knygos, pakeitusios pasaulį:

1.      „Kaip įsigyti draugų ir daryti įtaką žmonėms“ (How to Win Friends and Influence People): Tai viena perkamiausių visų laikų knygų. Joje dėstomi principai, kaip tapti charizmatišku pašnekovu ir pasiekti savo tikslus nekonfliktuojant. Tai pati garsiausia jo knyga, išleista dar 1936 m.. Joje Karnegis teigia, kad sėkmė 85 % priklauso nuo gebėjimo bendrauti ir tik 15 % nuo profesinių žinių.

Pagrindinė idėja: Užuot kritikavę ar vertę kitus elgtis taip, kaip norite jūs, turite išmokti pažvelgti į situaciją kito žmogaus akimis.

Ką išmoksite: Kaip padaryti gerą pirmąjį įspūdį, kaip įtikinti žmones jūsų nuomone nesukeliant pasipriešinimo ir kaip tapti lyderiu, kurio žmonės nori klausyti.

2.      „Kaip atsikratyti nerimo ir pradėti gyventi“ (How to Stop Worrying and Start Living): Knyga apie streso valdymą, praktinius būdus, kaip nustoti graužtis dėl praeities ar baimintis ateities. Ši knyga yra praktinis vadovas, kaip susidoroti su stresu ir lėtiniu susirūpinimu, kuris griauna sveikatą bei produktyvumą.

• Pagrindinė idėja: Dauguma mūsų baimių niekada neišsipildo, todėl nereikia eikvoti energijos tam, ko negalite pakeisti.
• Ką išmoksite: „Gyvenimo hermetiškuose laiko skyriuose“ principą (gyventi tik šia diena), kaip analizuoti nerimą keliančias situacijas ir kaip rasti ramybę net ir esant dideliam krūviui.

3.      “Viešoji kalba ir poveikis verslo partneriams“ (Public Speaking and Influencing Men in Business) Nors Karnegis pradėjo nuo viešojo kalbėjimo kursų, ši knyga yra kur kas daugiau nei tik patarimai, kaip stovėti ant scenos.

• Pagrindinė idėja: Pasitikėjimas savimi kalbant prieš grupę žmonių tiesiogiai koreliuoja su pasitikėjimu savimi gyvenime.
• Ką išmoksite: Kaip nugalėti scenos baimę, kaip aiškiai dėstyti mintis ir kaip priversti auditoriją (arba pašnekovą) patikėti jūsų idėjomis per pasakojamas istorijas.

Auksinės Karnegio taisyklės (Sėkmės formulė) Karnegis siūlo paprastus, bet itin veiksmingus psichologinius metodus:

1.      Nuoširdžiai domėkitės kitais: Pasak jo, per du mėnesius galite įsigyti daugiau draugų domėdamiesi kitais, nei per dvejus metus bandydami sudominti kitus savimi.

2.      Šypsokitės: Tai paprasčiausias būdas palikti gerą pirmąjį įspūdį.

3.      Vardas – saldžiausias garsas: Žmogui jo vardas yra pats svarbiausias garsas bet kurioje kalboje. Visada stenkitės jį įsiminti ir naudoti.

4.      Būkite geras klausytojas: Skatinkite kitus kalbėti apie save.

5.      Venkite kritikos: Kritika priverčia žmogų gintis ir žeidžia jo savigarbą. Vietoj to stenkitės suprasti kito motyvus.

6.      Pripažinkite savo klaidas: Jei klystate, pripažinkite tai greitai ir nuoširdžiai.

Karnegio metodai vis dar veikia. Nors kritikai kartais vadina jo metodus „manipuliaciniais“, Karnegis visada pabrėždavo, kad šie principai veikia tik tada, kai jie yra nuoširdūs. Jo mokymai padeda:

• Mažinti įtampą bendraujant.
• Efektyviau spręsti konfliktus.
• Tapti geresniu vadovu ar komandos nariu.

Daugelis sėkmingų žmonių (pavyzdžiui, Warrenas Buffettas) teigia, kad būtent Deilo Karnegio kursai ir knygos buvo vienas svarbiausių veiksnių jų karjeroje.

Vladimiras Levis (Vladimir Levi), - tai garsus rusų psichiatras, psichoterapeutas ir rašytojas, kurio knygos Lietuvoje aštuntajame ir devintajame dešimtmetyje buvo neįtikėtinai populiarios. Jos buvo graibstomos iš lentynų, nes tai nebuvo sausa medicina – tai buvo praktinė psichologija, parašyta labai gyva, žmogiška ir įkvepiančia kalba. Tuo metu, kai oficialioji psichologija buvo labai griežta ir teorinė, Levis kalbėjo apie tai, kas rūpi kiekvienam: kaip nugalėti baimę, kaip bendrauti, kaip valdyti savo nuotaiką.

Štai žymiausios jo knygos, kurios tada pasirodė lietuvių kalba:

1.      „Savitaigos menas“ (išleista 1970 m., vėliau papildyta) – tai bene garsiausia jo knyga apie autogeninę treniruotę ir tai, kaip mintimis galime veikti savo kūną.

2.      „Aš ir mes“ – knyga apie bendravimo meną, psichologinius tipus ir kaip rasti bendrą kalbą su kitais.

3.      „Nenusišypsokite...“ – skirta žmogaus vidiniam pasauliui, emocijoms ir depresijos įveikimui.

V. Levio idėjos idealiai susijungia su visomis temomis, kurias šiandien paliesime:

• Afirmacijos: Levis buvo vienas pirmųjų, kuris populiariai paaiškino, kaip veikia savitaiga. Jo metodai, kaip ryte save „nuteikti“ dienai, yra grynosios afirmacijos, kurios padeda laikytis disciplinos (pvz., 3 kartų mitybos plano, dienos ar mėnesio veios plano , ir pan.).
• Vienybė: Kaip ir Dž. Č. Bosas, apie kurį netrukus irgi trumpai užsiminsime, Levis tikėjo giliu ryšiu tarp žmogaus psichikos ir biologijos. Jis mokė, kad keisdami mintis, mes keičiame savo kūno chemiją (tą patį magnį, hormonus, širdies ritmą).
• Dalyvaujanti visata: Džono Vilerio idėja, kad stebėtojas keičia realybę, Levio knygose virsta praktiniu patarimu: „Kaip tu žiūri į savo ligą ar sunkumą, taip tas sunkumas elgiasi su tavimi“.

V. Levis daug rašė apie tai, kaip valdyti stresą esant lėtinėms ligoms. Jo patarimai apie raumenų atpalaidavimą ir kvėpavimą yra itin naudingi sergant įvairiomis ligomis, nes tai tiesiogiai mažina krūvį organizmui. "Sveikata – tai ne tik ligų nebuvimas, tai dvasios ramybė ir mokėjimas būti savo kūno šeimininku" – tai mintis, kurią Levis skiepijo kiekvienoje knygoje.

Martino Gardnerio (Martin Gardner) knygą, kuri lietuviškai buvo išleista pavadinimu „Dvipusis pasaulis“ (originalus pavadinimas „The Ambidextrous Universe“).

Tai viena žymiausių mokslo populiarinimo knygų, kurią daugelis prisimena iš to laikotarpio, kai ji pasirodė lietuvių kalba. Ši knyga yra nepaprastai įdomi kelionė per simetrijos ir asimetrijos dėsnius visatoje. Pagrindinė jos tema – kodėl gamta „teikia pirmenybę“ tam tikrai pusei (kairei ar dešinei) ir kas nutiktų, jei viską pamatytume veidrodiniame atspindyje.

Svarbiausi knygos akcentai:

1.      Veidrodinis atspindys: Gardneris pradeda nuo paprasto klausimo: kodėl veidrodis sukeičia kairę su dešine, bet nesukeičia viršaus su apačia? Per šį klausimą jis nuveda skaitytoją iki fundamentalių fizikos dėsnių.

2.      Pariteto pažeidimas: Tai viena svarbiausių knygos dalių. Jis pasakoja apie 1956 m. atradimą (už kurį buvo skirta Nobelio premija), kad subatominės dalelės ne visada elgiasi simetriškai. Tai sukrėtė fizikų pasaulį, nes iki tol buvo manoma, kad visatos dėsniai „veidrodžiui“ yra abejingi.

3.      Gyvybės asimetrija: Knygoje aiškinama, kodėl visos gyvos būtybės žemėje naudoja „kairiąsias“ aminorūgštis ir „dešiniuosius“ cukrus. Tai tiesiogiai susiję su domėjimusi biologija ir mityba – mūsų kūnas yra biochemiškai asimetriškas!

4.      Antimaterija ir laikas: Jis taip pat nagrinėja ryšį tarp dešiniarankiškumo/kairiarankiškumo ir laiko krypties, taip pat antimaterijos prigimtį.

Kodėl ši knyga tokia vertinga? - M. Gardneris turėjo neįtikėtiną talentą paaiškinti sudėtingiausius dalykus (pvz., kvantinę mechaniką, apie kurią kalbėjome anksčiau) per galvosūkius, magijos triukus ir paprastus pavyzdžius iš meno bei muzikos.

M. Gardnerio „Dvipusis pasaulis“ yra grynoji, aukščiausios kokybės fizikos ir matematikos populiarinimo klasika. Ar pamenate skyrių apie Alisą Veidrodžio karalystėje? Gardneris juo dažnai rėmėsi aiškindamas asimetrijos principus.

„Mikrobų medžiotojai“ (Microbe Hunters) autorius yra Paul de Kruif (1890–1971) – amerikiečių mikrobiologas ir rašytojas. Jis pats buvo mokslininkas, apgynęs daktaro laipsnį bakteriologijos srityje Mičigano universitete. Tai leido jam apie sudėtingus eksperimentus rašyti ne tik įtraukiančiai, bet ir techniškai suprantant procesą. Iki Paul de Kruif mokslo istorija dažniausiai buvo rašoma labai sausai ir oficialiai. Jis pirmasis pritaikė „mokslo trilerio“ stilių – vaizdavo mokslininkus kaip herojus, detektyvus ar net fanatikus, kurie klysta, pykstasi ir rizikuoja. Sakoma, kad ši knyga įkvėpė ištisas kartas jaunuolių tapti gydytojais ir mokslininkais. Net ir po 100 metų ji laikoma viena geriausių visų laikų mokslo populiarinimo knygų. Paul de Kruif taip pat talkino garsiam rašytojui Sinclairui Lewisui rašant romaną „Arrowsmith“ (už kurį šis gavo Nobelio premiją), konsultuodamas jį moksliniais klausimais. Lietuviškai Polio de Kriuif’o knyga „Mikrobų medžiotojai“ išleista 1960 metais, leidykloje VAGA

„Pokalbiai su elektroninėmis smegenimis“, „Pokalbiai su elektroninėmis smegenimis“, Vasilijus Zacharčenka, 1968, Vaga. Šioje knygoje kalbama apie pokalbį su galingu kompiuteriu. Tiesa, tais laikais namo dydžio (ar net didesnis) kompiuteris turėjo maždaug šiandieninio iPhone‘o galią (jei ne mažesnę). Bet pagrindinė tos knygos tema, atskleista per žmogaus pokalbį su kompiuteriu, buvo žmogaus galimybės – fizinės ir psichinės. – Be galo įdomi knyga su daugybe įdomių faktų, daugelį ir daugelį sudominusių tiek žmogaus galimybėmis, tiek ir kompiuteriais, kurie pradėjo atsirasti ir tapo įperkami žmonėms tik po 15-20 metų.

„Leopardas žmogėdra“, 1966, serija „Noriu žinoti“. – Joje aprašomas atvejis, kai žmogus streso akimirką nė nepajuto, kai prasispraudė pro mažesnę už jo kūną angą.

Ir man buvo du atvejai, - pirmas, kai aš, manau, vienai nakčiai buvau susirgęs lunatizmus, ir , užmigęs kaip įprastai ant sofos, prabudau vidurnaktį pas močiutę – kaip kūdikystėje – lovoje. Ir kvailai paklausiau, - kam mane čia atnešei... Nors jau buvau 14 metų ir močiutė manęs net pakelti negalėjo.

Kitas atvejis buvo, kai vakare, laukuose, vos nenuskendus sūnui, aš dviem žingsniais įveikiau apie šimto metrų atstumą, - buvau, tur būt, kažkokioje ypatingoje sąmonės būsenoje ir todėl, matyt, jutau tik kokius du žingsnius. Iškart po to aptikau, kad, mums su šeima jau temstan, esant kažkur nežinomam miške, toli nuo namų, nebeturiu mašinos rakto – pamečiau... Ir labai norėjau jį surasti. O vyriausia dukra mintyse atsiprašė “dvasių”, kad sutrikdė jų ramybę (tėčio gimtinės (Tryškiai) kapinėse, žiūrinėdama pro vėdinimo angą į laidojimo koplyčios vidų). Atsiprašė, ir tuoj pat prie savo kojų pamatė raktą, nors jo ieškojo jau 10 minučių. Žinoma, beveik viską galima paaiškinti atsitiktiniu sutapimu su didesne ar mažesne tikimybe, bet...

Jau daug metų pastebiu, kad, tik pagalvojus apie savo mamą, ji skambina. Arba skambinu jai ir sužinau, jog ji ką tik galvojo apie mane. Aš nuo vaikystės netikiu nei autoritetais, nei burtais ar stebuklais...

Tiesa, - jie man realūs dalykai. Paaiškinsiu: aš stebuklais ar magija laikau rezultatą, gautą panaudojus arba mums nežinomą dėsnį, arba mums nežinomą procesą, techniką ar technologiją. O burtais – veiksmus, kai jų pagalba tai padaroma. Apie tai supratimą-idėją davė rusiškas sovietinių laikų animacinis filmukas „Вовка в Тридевятом царстве» („Vovka trejų-devynerių karalystėje“), kur vieni personažai mokė tinginiuką burtų. Beje, auginantiems vaikus tas filmukas būtų naudingas, ir net labai.

Man neblogai sekdavosi derybos. Susikaupdavau, įsivaizduodavau nors truputį matytą žmogų, pabandydavau jį „suvokti mintyse“ ir surasdavau argumentus deryboms su juom. Bet įdomiausia, kai reikėjo surasti argumentus kalbai su žmogumi, kurio nebuvau matęs ir neturėjau jokios informacijos apie jį – nei išvaizdos, nei balso, nei pasakojimo apie jį... Susikaupiau, ir kitą dieną sugebėjau sėkmingai susikalbėti.

Vėliau aptikau teoriją, jog Dievas yra mūsų galvoje, - tai mes, mūsų pasąmonė.

Dar vėliau aptikau agregoro sąvoką, ir išorinės, kolektyvinės atminties, sąmonės ir proto teiginius. Ir dar – kosminį arba planetos protą... – man tai pradžioje buvo visiškai atmestinos mintys – kaip kliedesiai.

Po to buvo atvejai, kai pradėjau, - nebeturėdamas kitos vilties – kreiptis į tą dievą-pasąmonę mintyse. Ir gaudavau praktiškai gerus, teigiamus rezultatus. Tiesa, jau buvau atradęs, jog galima keisti ne tik ateitį, bet ir praeitį. Ir dabar su nustebimu (rasite II-oje dalyje) atrandu, kad tai – vos ne naujausias fizikos atradimas.

Po to pabandžiau apibendrinti patirtį, kurią įgijau tikrindamas kai kurias krikščionybės normas, taisykles, dogmas, teiginius. Todėl parašiau darbelį apie religijos atsiradimą ir kai kuriuos krikščionių (tikinčiųjų) kreipimosi į dievą metodus ir to poveikius (darbinis pavadinimas "Tikėjimo nauda").

Ir tada, ieškodamas kaip padėti dukrai išsigydyti nuo Laimo ligos, visiškai atsitiktinai išklausiau paskaitą apie XX a. pačios pradžios indų tautybės mokslininką (Čandrą Boše – tokia pavardė), kurio Europa nenorėjo pripažinti, ir kurio darbai, rezultatai man padarė didžiulį įspūdį. Tai buvo Materialiojo Pasaulio vienybės teorija (taip ją pavadinau, ir ji į svetainę bus įdėta atskirai, - bet vėliau). Ji stipriai praplėtė pasaulio suvokimą. Tai buvo pirmoji iš trijų, pavadinkime, paskaitų.

Džagadišas Čandra Boše (Jagadish Chandra Bose) yra mokslininkas, tyrinėjęs gyvojo ir negyvojo pasaulio vienybę. Štai kuo jis ypatingas:

Gyvybė augaluose ir metaluose

Jis buvo polimatas (fizikas, biologas, botanikas), kuris siekė įrodyti, kad riba tarp „gyvosios“ ir „negyvosios“ gamtos nėra tokia griežta, kaip manoma.

• Augalų jutimai: Jis išrado itin jautrų prietaisą – kreskografą, kuriuo galėjo išmatuoti augalų augimą ir jų reakciją į dirgiklius (šviesą, šilumą, elektrą, net triukšmą). Jis parodė, kad augalai turi panašią į nervų sistemą ir reaguoja į aplinką, jausdami tam tikrą „skausmą“ ar „pasitenkinimą“.
• Metalo „nuovargis“: Atlikdamas fizikos eksperimentus, jis pastebėjo, kad neorganinės medžiagos (pavyzdžiui, metalai) reaguoja į elektros impulsus panašiai kaip gyvi audiniai. Jis teigė, kad metalai taip pat gali patirti „nuovargį“ po ilgo stimuliavimo ir „atsigauti“ po poilsio.

Kiti jo pasiekimai

• Radijo bangos: Jis yra vienas iš tikrųjų radijo ryšio pradininkų. Jis pirmasis panaudojo puslaidininkinius kristalus radijo bangoms priimti (tai vėliau tapo šiuolaikinės elektronikos pagrindu), tačiau savo išradimų nepatentavo, nes tikėjo, kad mokslas turi priklausyti visiems.
• Mokslo filosofija: Jo darbai buvo stipriai įkvėpti indų filosofijos apie visatos vienovę, kurią jis bandė pagrįsti laboratoriniais eksperimentais.

Čandrą Boše sau atradau beveik prieš du metus.

Šiais metais, prieš maždaug keturias dienas aptikau kitą lekciją praktiškai irgi apie kliedesius, (kaip man pasirodė tik užmetus akį) - bet besiremiančią kvantinėmis sąvokomis. Lekciją-teoriją. Anksčiau būčiau nusispjovęs ir nė neklausęs. Bet dabar, su tokia patirtimi, kurią minėjau, pradėjau kiek suprasti, kas ten pasakyta, nes tai – ne mistika, ne apie burtus, ne ezoterika, - tai buvo kažkas panašaus į Deilą Karnegį, - su pavyzdžiais, su psichologijos intarpais, kas man siejosi su mano patirtimi, ir jau leido ne atmesti, o pradėti tikrinti. Nors nuojauta – beveik įsitikinimas – man sako, jog teiginiai, ten išdėstyti, pasitvirtins. Tai buvo antroji “paskaita” ("Sėkmės pagrindai").

III-iame šio rašinio skyriuje pateikiu tą antrąją paskaitą (teoriją) – apie realybės keitimą žodžiais, elgesiu, mintimis. Juolab, kad kvantinė teorija fizikų lūpomis apie tai kalba, ir tas – dar fantastiškiau... O kalbos apie tai, kad mes gyvename simuliacijoje... – viskas pradeda sietis.

Tiesa, prieš pusmetį ar metus buvo dar viena paskaita, kuri mane irgi sujaudino, - tai buvo fotosintezės neigimas ("Fotosintezės neigima"). Ją irgi vėliau rasite šioje straipsnių serijoje.

Manau, kad du didžiausi šių laikų atradimai, - tai jau minėtos pasaulio vienybės ir tikimybių teorijos (tikimybė, bet ne ta, kurią mes suprantame kaip fizikai-matematikai. Tiksliau – ne visai ta - ji daugiau humanitarinės, gyvybinės krypties: Jei gyveni saloje ir nemoki plaukti, bet kasdien reikia keltis į krantą – valtimi, keltu, plaustu, - yra didelė tikimybė, kad kada nors nuskęsi).

Aš ne dievas – sakiau savo draugams, - aš irgi klystu. Bet mano klaidų skaičius mažesnis, nei Jūsų. Kitaip sakant, tikimybė, kad aš būsiu teisus, yra didesnė, nei Jūsų. Štai apie tokią tikimybę aš kalbu.

Kaip ir loterijos atveju. – Kai sakau žmonėms, kad loterijoje išlošti neįmanoma, jie sako, - bet juk kažkas išlošia! Tačiau tikimybių teorija parodo, jog išlošti loterijoje tikimybė tokia niekingai maža, kad tik visiški profanai (nemokšos) to tikisi. Ir pralošia (nors tikimybė išlošti yra). Kaip ir gyvenime. O tokių  - dauguma. Didžiulė dauguma. Ir tai kenkia man, Tau – visiems. – Protingiem ir kvailiam... (paskaita „Protas ir protingieji“).

Tikimybių teorijos oficialia pradžia laikomi 1654 metai ir dviejų prancūzų genijų susirašinėjimas.

Viskas prasidėjo nuo azartinių lošimų problemos, kurią iškėlė lošėjas Chevalier de Méré. Jis paklausė savo draugo Blaise’o Pascalio, kaip teisingai padalinti statymą tarp dviejų žaidėjų, jei žaidimas nutraukiamas jam nepasibaigus.

Pagrindiniai „architektai“:

1.     Blaise Pascal ir Pierre de Fermat (1654 m.): Susirašinėdami jie sukūrė matematinį pagrindą, kaip apskaičiuoti ateities įvykių galimybes. Pascalis tam  panaudojo savo garsųjį trikampį (kombinatorikos pagrindą).

2.     Christiaan Huygens (1657 m.): Parašė pirmąjį tikimybių teorijos vadovėlį „Apie skaičiavimus azartiniuose žaidimuose“. Jis įvedė matematinės vilties sąvoką – tai, ko lošėjas gali tikėtis vidutiniškai per ilgą laiką.

3.     Jakob Bernoulli (1713 m.): Suformulavo Didžiųjų skaičių dėsnį. Jis įrodė, kad kuo daugiau kartų kartojame bandymą (pvz., metame monetą), tuo labiau gautas rezultatas artėja prie teorinės tikimybės.

4.     Abraham de Moivre ir Pierre-Simon Laplace: Jie atrado normalųjį skirstinį (Gauso kreivę). Tai ta pati „varpo“ formos kreivė, kuri paaiškina, kodėl daugumagamtos reiškinių (ūgis, svoris, paklaidos) telkiasi aplink vidurkį.

5.     Andrejus Kolmogorovas (1933 m.): Jis padarė tai, ko nepadarė kiti – suteikė tikimybių teorijai griežtą loginį pagrindą (aksiomas). Po jo darbų ši sritis tapo pilnaverte matematikos dalimi, o ne tik „lošėjų skaičiavimais“.

Kodėl tai svarbu mums?

Nors tikimybių teorija skamba kaip sausa matematika, ji tiesiogiai susijusi su mūsų gyvenimu, jo atvejais ir galimybėmis.

Tikimybių teorija moko mus vieno svarbaus dalyko: net ir neapibrėžtame pasaulyje egzistuoja tvarka.

Man ji leido išspręsti – bent dalinai – Juodo-Balto problemą (kategoriško sprendimo problemą). – Juk nebūna, kad žmogus arba blogas, arba geras; Arba flegmatikas, arba cholerikas… Ir ką daryti su žodžiais iš spektaklio Klaipėdos dramos teatre “Barboros Radvilaitės” juokdario lūpų: “Teisybė, kad dievas Jokūbą myli, bet dar didesnė teisybė, kad nemyli”? Tikimybių teorija – kaip ta Gauso kreivė – sako, kad bet kuriame reiškinyje yra visko, - tik vieno daugiau, kito mažiau. Kaip ir stygos virpesyje yra harmonikų – ir labai daug. Tik vieni stiprūs, kiti silpnesni ir labai silpni. O stipriausią ir laikome pagrindiniu garsu.

Ir tokiu būdu tikimybių sąvokos žinojimas leidžia priimti teisingesnius sprendimus. Ir leidžia tiksliau pranašauti-prognozuoti-numatyti ateitį.

Labai naudinga – ypač tuometiniam jaunimui - buvo 1950-2000 metais pasaulį užtvindžiusi mokslinės fantastikos banga. Iš jos aš apie 1972 m. pirmą kartą sužinojau ir susipažinau su naujomis technologijomis, mokslinėmis įdėjomis, su Juodąja skyle (dar jos buvo vadinamos „angliamaišiais“), su Kirmgraužomis. Šiaip mokslinę fantastiką dažnai kūrė žymūs mokslininkai, pvz., - matematikas-fizikas Artūras Klarkas, žydų kilmės amerikietis Aizekas Azimovas; žinoma, ir Džonas Vileris. Deja, po jų atėjo fantastika išglebusiems – fentezi. Mokslinė fantastika – tai apie ateitįtį, kaip ateitį, o fentezi – tai apie ateitį, kaip praeitį, kur kosminiuose laivuose kaunamasi kardais... O Kiniečiai perėmė ir toliau vysto būtent mokslinę fantastiką, - gal todėl taip sparčiai žengia į priekį.

Artūras Klarkas (Arthur C. Clarke, 1917–2008) buvo vienas garsiausių visų laikų mokslo fantastų, futuristas ir išradėjas. Jis pasižymėjo tuo, kad jo mokslinė fantastika rėmėsi itin stipriu akademiniu pagrindu. Skirtingai nei daugelis to meto rašytojų, jis buvo diplomuotas mokslininkas, kas leido jam suderinti „magiškas“ vizijas su griežta fizika. Gimęs Somersete, Anglijoje, Klarkas nuo mažens domėjosi astronomija ir senais mokslo populiarinimo žurnalais. Po karo jis viename prestižiškiausių universitetų – King's College London - su pagyrimu baigė fizikos ir matematikos bakalauro studijas. Studijų metais jis aktyviai dalyvavo Britų tarpplanetinės draugijos veikloje, kur mokslines teorijas derino su vizijomis apie kosmoso užkariavimą. Studijos jam padėjo suprasti, kad visata veikia pagal tam tikrą algoritmą (paternus). Jis suprato, kaip vibracija ir dažnis (radaro principai) gali formuoti realybę, kas tiesiogiai siejasi su cimatika ir koherentiškumo sąvoka (apie tai smulkiau sekančioje dalyje).

Klarkas suformulavo tris dėsnius, kurie dažnai cituojami kalbant apie kvantinę fiziką ir sąmonės galią. Trečiasis dėsnis yra pats žymiausias: „Bet kokia pakankamai pažengusi technologija yra neatskiriama nuo magijos“.

Sekančioje dalyje apie „kvantinį kodą“ ši mintis atsispindi tiesiogiai: tai, ką mes vadiname „magija“ (realybės keitimas žodžiais,

stebėtojo efektas), iš tiesų yra tik gilus gamtos dėsnių išmanymas, kurio mokslas dar visiškai nepaaiškino.

Ko gero, žymiausias jo mokslinis-fantastinis romanas yra „2001 metų kosminė odisėja“. Šiame  kūrybiniame šedevre Klarkas nagrinėja žmogaus evoliuciją nuo primityvaus įrankio naudojimo iki „Žvaigždžių vaiko“ – būtybės, kuri nebeturi fizinio kūno ir valdo materiją mintimis (!). Įdomiausia, kad apie tai – tik jau realybėje, kalbama III-oje šio straipsnio dalyje.

Klarkas fantastikoje aprašė tai, ką Godardas vadino dvasine realybe – žmogaus sąmonės evoliuciją iki lygio, kur ji tampa tiesioginiu realybės kūrėju. Jo pavaizduotas monolitas (1:4:9) - tai lyg išorinis „programinis kodas“, kuris pagreitina žmogaus retikulinės sistemos vystymąsi ir perkelia jį į kitą sąmoningumo lygį.

Artūras Klarkas dar 1945 m. moksliškai numatė dirbtinius palydovus geostacionarioje orbitoje. Jis tikėjo, kad technologijos sukurs „globalų protą“ (panašų į šiuolaikinį internetą). Jo vizija apie visą pasaulį jungiantį informacinį tinklą yra technologinis atitikmuo tam, ką kvantinė fizika vadina „nuliniu lauku“ ar „kvantiniu lauku“, kuriame visi esame susieti. Jis tikėjo, kad žmogus, įvaldęs technologijas ir savo protą, gali tapti dieviška būtybe. Taip pat jis numatė laiką, kai žmogus galės sąmoningai valdyti savo biologinius procesus (žurnale “Playboj” senais laikais buvo straipsnis apie žmogaus sąmonės 7 lygius, - būdravimo, miego ir dar kelis, kurių dėka, atseit, galima valdyti savo kūną organų lygyje, ląstelių lygyje, molekulių ir net atomų lygyje – priklausomai nuo atitinkamo samonės lygio). Šiandien jau daug mažiau abejočiau tokių teiginių tikrumu). ATP gamybos skatinimas ir minčių higiena yra žingsnis link tos „aukštesnės rūšies“, apie kurią jis rašė.

Apibendrinant: A. Klarkas nebuvo tik „svajotojas“. Jis buvo matematikas ir fizikas, kuris tikėjo, kad žmogaus protas, pasitelkęs mokslo žinias, gali peržengti biologines ribas (sustiprinti ATP gamybą, prailginti gyvenimą ar net valdyti materiją). Jis suteikia vaizduotės erdvę sekančioje dalyje nagrinėjamam „kvantiniam kodui“. Jei Nevilis Godardas (apie jį irgi sekančioje dalyje) davė metodą, o kvantinė fizika – teoriją, tai Klarkas parodė galutinį tikslą – žmogų, kuris nebėra aplinkybių auka, o sąmoningas visatos navigatorius.

Aizekas Azimovas (Isaac Asimov, 1920–1992) gimė Rusijoje (Petrovičiuose), žydų šeimoje. Jo tikrasis vardas ir pavardė gimtąja kalba buvo: Isaak Yudovich Ozimov (rus. Исаак Юдович Озимов. Visi trys vardai be galo įdomūs, su prasme, bet tai – ne šio straipsnio tema. Ir iš vis, kalba – tai labai įdomus, svarbus ir gilus mokslas). Tai dar vienas mokslo fantastikos „didžiojo trejeto“ narys (kartu su A. Klarku ir R. Heinleinu), kurio indėlis į mūsų supratimą apie ateitį, technologijas ir žmogaus vietą visatoje yra milžiniškas.

Jei Artūras Klarkas labiau domėjosi kosmoso technologijomis ir dvasine evoliucija, tai Azimovas buvo sistemų, logikos ir etikos meistras. Priešingai nei daugelis rašytojų, Azimovas buvo aukšto lygio akademikas:

Jis baigė Kolumbijos universitetą, biochemiją ir puikiai išmanė ląstelių energetiką – tą pačią ATP gamybą, kurią sutiksime sekančioje dalyje. Jis suprato, kaip cheminiai procesai virsta gyvybine energija. Azimovas išgarsėjo suformulavęs Tris robotikos dėsnius. Tai yra „programinis kodas“, kuris privalo būti įrašytas į dirbtinio intelekto smegenis, kad jis veiktų saugiai. Šie dėsniai yra analogas sekančioje dalyje nagrinėjamiems protokolams. Kaip robotui reikia kodo, kad jis nesugestų, taip žmogui reikia „sveiko kodo“ (rytinių deklaracijų), kad jo retikulinė sistema nefunkcionuotų destruktyviai – vėlgi, daug smulkiau sekančioje (II-oje) dalyje.

Savo žymiausiame kūrinyje „Fondas“ (Foundation) Azimovas sukūrė psichoistorijos mokslą. Tai matematinis metodas, leidžiantis prognozuoti milijardų žmonių ateitį pagal jų elgesio paternus – kaip didelės sistemos juda pagal tam tikrą loginį kodą. Tas kūrinys, sako, yra privalomame skaitymo sąraše svarbiausioje JAV karo akademijoje, - tiek svarbiu jis laikomas.

Azimovas kėlė klausimą: ar vienas žmogus gali pakeisti visą sistemą? Atsakymas – taip, jei jis tampa „mutantu“ (turi kitokį energetinį dažnį), kuris nebetelpa į senus statistinius rėmus. Azimovas nekentė pseudomokslo, tačiau dievino protą. Jis tikėjo, kad žmogaus išsigelbėjimas yra žinios. Jei Nevilis Godardas (apie jį – irgi II-ojoje dalyje) duoda „magišką“ įrankį (vaizduotę), tai Azimovas primena, kad viskas turi turėti loginę struktūrą. II-ojoje dalyje deklaracijos – tai jūsų asmeninis „Fondas“, jūsų struktūra, sauganti jus nuo išorinio chaoso.

Apibendrinant: Azimovas moko, kad visata yra dėsninga. Jei supranti „biocheminį kodą“ (mitybą), “mechaninį kodą” (judėjimą) ir „loginį kodą“ (mintis), tu gali perrašyti savo asmeninę istoriją taip pat sėkmingai, kaip jis rašė savo romanus.

Labai gerai apie tuos pasikeitimus pasakė rusas Andrejus Fursovas (Andrey Fursov) - rusų istorikas, sociologas ir sisteminis analitikas, kuris dažnai kalba apie „didžiąją istoriją“ ir ateities projektus. Mums jis įdomus tuo, kad į pasaulio įvykius žiūri ne kaip į atsitiktinumus, o kaip į griežtai suplanuotus procesus. Tai jo žodžiai - "Mokslinė fantastika – tai ateitis, kaip ateitis, o Fentezi – ateitis, kaip praeitis". – Kas į praeitį?

Fursovas iš tiesų dažnai vartoja šią formulę, aiškindamas šiuolaikinės kultūros ir geopolitikos tendencijas.

Jo pagrindinė tezė šiuo klausimu skamba maždaug taip: „Fantasy – tai ateities projektavimas naudojant praeities vaizdinius.“ Štai kodėl jis tai pabrėžia:

• Naujieji viduramžiai: Fursovas mano, kad dabartinis pasaulis juda link „neofeodalizmo“ (Spiralė - straipsnis "Pabaiga ar tęsinys"). Jis teigia, kad elitas sąmoningai per fantasy žanrą (pavyzdžiui, „Sostų karai“ ar „Žiedų valdovas“) pratina žmones prie ateities, kurioje nebus lygybės, o galioja griežta hierarchija, riterių/kastų sistema ir magija (kuri ateityje bus aukščiausios technologijos, prieinamos tik elitui) (Žmonės nėra ir negal būti lygūs; Išlieka ir vystosi-dauginasi tik stipriausieji - atranka).
• Ateitis kaip praeitis: Pasak jo, jei mokslinė fantastika (Sci-Fi) prognozavo progresą, tai fantasy prognozuoja „regresyvų vystymąsi“ – pasaulį, kuriame technologijos lieka, bet visuomenės struktūra grįžta į tamsiuosius amžius (Herberto Velso "Laiko mašina"). 
• Mokslinės fantastikos nauda: Fursovas apgailestauja, kad klasikinė mokslinė fantastika nyksta. Jis sako, kad ta MF mokė mus svajoti apie kosmosą ir mokslo triumfą, o fantasy moko mus susitaikyti su „naująja praeitimi“ ateityje.

Ir čia jis lyg ir patvirtina mano kitimų krypties teoriją (tiesės ir spiralės alternatyvos, straipsnis "Pabaiga ar tęsinys")

Taip pat nuostabiai puikus buvo rusų kalba leidžiamas žurnalas „Техника – молодёжи“ („Technika – jaunimui“) – pagrinde tikrai įdomiai išdėstytas naujų ir įdomių mokslinių idėjų bei išradimų populiarinimas. Rimtas buvo ir lietuviškas „Mokslas ir gyvenimas“, kuris, sužlugus Sovietų sąjungai tapo tam tikra prasme provincialus. Daug iš ten pasisemtų idėjų yra aptariamos straipsniuose “Pokalbiai su elektroninėmis smegenimis 2” ir tolesniuose.

Šiandien juos bando pavaduoti žurnalai, versti iš angliškų – „Įdomusis mokslas“, „Įdomioji istorija“, bet jie - politiškai lyg ir angažuoti.

ANTRAS SKYRIUS

Naujieji laikai. Realybės keitimo teorija. Ji sukurta remiantis fiziko Džono Vilerio atradimais.

Jos autorius - Džonas Arčibaldas Vileris (John Archibald Wheeler, 1911–2008) buvo vienas spalvingiausių ir giliausių XX a. fizikų-teoretikų. Jis buvo ne tik Alberto Einšteino bendražygis, bet ir žmogus, suteikęs fizikai „poezijos“ – jis sugalvojo terminus, kuriuos šiandien žino kiekvienas.

Būtent Vileris sugalvojo pavadinimus, kuriuos naudojo fantastai, o dabar ir fizikai:

• Juodoji skylė (Black Hole) ("angliamaišis")
• Kirmgrauža (Wormhole)
• Kvantinės putos (Quantum Foam)

1. „Dalyvaujanti visata“ (The Participatory Universe)

Daugelį nustebino taip vadinamas “dviejų plyšių eksperimentas". Vileris nuėjo dar toliau. Jis tikėjo, kad stebėtojas nėra tik pasyvus žiūrovas. Jo idėja „It from Bit“ (Viskas iš bito) teigia, kad visa materija ir fizika kyla iš informacijos ir mūsų užduodamų klausimų gamtai.

Bitas – minimalus informacijos vienetas (knyga “Elektronis – berniukas iš lagamino”, 1966, vaga, serija “Noriu Žinoti”).

„Mes esame ne tik stebėtojai, mes esame dalyviai. Tam tikra prasme visata yra dalyvaujantis projektas.“

2. Pavėluoto pasirinkimo eksperimentas

Vileris sugalvojo genialų eksperimentą (kuris vėliau buvo patvirtintas laboratorijose), įrodantį, kad stebėjimas dabar gali pakeisti tai, kas įvyko praeityje.

• Jei šviesa sklinda iš tolimos galaktikos ir pakeliui sutinka kliūtį, ji gali ją aptekti kaip banga.
• Bet jei mes nusprendžiame ją išmatuoti kaip dalelę šiandien, ji „pasirenka“ būti dalele visą savo kelionę, trukusią milijardus metų. Tai griauna mūsų įprastą laiko suvokimą.

3. Geometrodinamika

Vileris bandė visą fiziką (net ir daleles, kaip elektronus) paaiškinti per tuščios erdvės geometriją. Jis manė, kad visata yra tarsi audinys, kuris tam tikrose vietose taip stipriai susisuka, jog mums atrodo kaip materija.

Kaip ir Dž. Č. Boše, Vileris ieškojo gilios visatos vienovės, tik jis ją matė per informaciją ir geometriją. Jis dirbo su Ričardu Feinmanu (savo mokiniu) kuriant metodus, kaip apskaičiuoti visas įmanomas dalelės trajektorijas vienu metu. Jis, Vileris, garsėjo savo neįtikėtinu mandagumu ir ramybe. Sakydavo: „Gyvenkime taip, tarsi kiekvienas mūsų susitikimas būtų paskutinis“. Tai savotiška gyvenimo afirmacija, padedanti išlaikyti pusiausvyrą. Vileris kartu su Einšteinu bandė sukurti „Vieningąją lauko teoriją“, kuri sujungtų viską į vieną lygtį. Nors jiems nepavyko, jo darbai padėjo pamatus šiuolaikinei kvantinei gravitacijai.

 Minėjau ir Feinmaną, kuris buvo Vilerio mokinys ir kuris pasakė: “Nė vienas reiškinys nėra reiškinys, kol jis nėra stebimas”.

Ričardas Feinmanas (Richard Feynman, 1918–1988) buvo tikra mokslo roko žvaigždė. Nors jis buvo Džono Vilerio mokinys, jų duetas buvo vienas įdomiausių mokslo istorijoje: Vileris buvo vizionierius, skraidantis "padebesiais", o Feinmanas – genialus praktikas, kuris viską turėjo patikrinti skaičiavimais.

Štai kas daro Feinmaną išskirtinį ir kaip jis pratęsia mūsų paliestas temas:

1. „Visos trajektorijos“ (Path Integral Formulation)

Jei Vileris galvojo apie „kodėl“, tai Feinmanas paaiškino „kaip“. Prisimenate dviejų plyšių eksperimentą? Feinmanas įrodė, kad kvantinis objektas (elektronas) ne tik keliauja pro abu plyšius, bet jis vienu metu keliauja visais įmanomais keliais visatoje, kol pasiekia tikslą. Tai viena pamatinių šiuolaikinės fizikos idėjų.

2. Feinmano diagramos

Jis suprato, kad sudėtingos lygtys apie dalelių susidūrimus yra per sunkios net genijams. Tad jis sugalvojo paprastus piešinėlius – Feinmano diagramas. Jos leidžia fizikams vizualiai „matyti“, kaip dalelės (bozonai, elektronai) keičiasi energija. Tai, ką mes darėme su iliustracijomis apie bangas, Feinmanas pavertė aukščiausio lygio mokslo kalba.

3. „Saugokis paprastumo“

Feinmanas turėjo taisyklę: jei negali ko nors paaiškinti paprastai (pvz., šešiamečiui), vadinasi, pats to nesupranti. Tai labai artima ir mano jau nuo 1980 susidariusią nuomonę apie profesionalų lygį. Tik aš skirstau į kelius nesupratimo lygius: Profanas, mėgėjas, Profesionalas-profanas, Profesionalas- mėgėjas, Profesionalas-profesionalas. Paskutinysis - tai tas, kuris ir supranta, ir gal papasakoti prastais, kasdieniais žodžiais.

Feinmanas giliai tyrinėjo skystąjį helį (kuris yra Boso-Einšteino kondensato pavyzdys (čia kitas Bosas, ne Džagadišas Čandra)) ir paaiškino, kodėl jis teka be trinties (superfluidiškumas). Jis sakydavo: „Kvantinė mechanika aprašo gamtą kaip absurdišką iš sveiko proto taško, bet ji visiškai atitinka eksperimentus“. Jis buvo tikimybių valdovas. Kaip ir Dž. Č. Boše, jis matė gamtos grožį ne tik lygtyse, bet ir gėlės žiede ar vandenyno bangoje. Feinmanas buvo ne tik fizikas, bet ir bongo būgnininkas, seifų laužytojas (saugumo sumetimais Los Alamoso laboratorijoje) ir puikus pasakotojas. Jo knyga „Jūs, žinoma, juokaujate, pone Feinmanai“ yra tikra gyvenimo džiaugsmo ir smalsumo afirmacija. Jis iki paskutinės minutės išliko smalsus ir disciplinuotas. Jo požiūris buvo toks: „Svarbu ne tai, ką mes žinome, o tai, kaip mes sužinome“.

Vilerio idėja, kad stebėtojas formuoja realybę, čia labai tinka: mūsų dėmesys sau tiesiogiai keičia mūsų biologinę ateitį. Ir kaip tas vyksta – pagrindinėje III-iojo skyriaus temoje.

III-IAS SKYRIUS

REALYBĖS FORMAVIMAS

Kaip kalba ir mintys valdo realybę

Kamieninė šitos temos medžiaga paimta iš kanalo «Сила Мысли» (minties jėga)

I DALIS

Žodis ne žvirblis, išskris – nepagausi. Ir kartais už žodžius tenka skaudžiai mokėti. Kartais – gauni naudą. Todėl reikia kontroliuoti savo kalbą, ištariamus žodžius. Tam padeda manieros ir išsiauklėjimas. Dabar niekas nebemoko to, kad žodžiai turi pasekmes. Jie būtų teisūs, bet ne taip, kaip įprasta manyti. Nes yra tai, ko beveik niekas nesupranta ir kas nuo mūsų slepiama nuo 1946 metų: žodžiai ne aprašo realybę, jie ją programuoja.

Mandagumo mokyklose yra daug pavyzdžių, kai blogas elgesys, manieros, žodžiai kainavo net ir gyvybes. Religijose tai ir liko užfiksuota, bet paslėpta po taisyklių ir apeigų sluoksniu. Bent jau Krikščionybėje. Nes tikrai, - žodžiai ne vien aprašo realybę, jie ją programuoja. Ir tai, kas senosiose kultūrose ir jų liekanose buvo žinoma jau prieš tūkstančius metų, nuo XIX amžiau vėl pradėta atrasti. Tai ir elektra (ji buvo žinoma jau Senovės Egipte – Bagdado baterija), tai ir kompiuteris (Antikiteros įrenginys), tai ir metalurgija, skraidantys aparatai (su sparnais ir be – kaip Egipto sklandytuvas (Sakaro paukštis), Pietų Amerikos Kimbajos artefaktai (angl. Quimbaya artifacts) su trikampiais sparnais ir vertikaliomis uodegomis, indijos Vimanai); tai ir architektūra, ir geografija, medicina, žinios apie kosmosą (Dogonai), technologijos.

Bagdado baterija: istoriografijoje ir populiariojoje kultūroje šis terminas dažniausiai siejamas su radiniais dabartinio Irako teritorijoje (senovės Mesopotamijoje), tačiau panašios teorijos dažnai aptariamos ir Egipto kontekste (pavyzdžiui, kalbant apie „Denderos šviesas“). Tai maždaug 13–14 cm aukščio moliniai ąsočiai, rasti 1936 metais netoli Bagdado. Jų viduje buvo:

• Vario cilindras.
• Geležinis virbas.
• Asfalto (bitumo) kamštis, kuris izoliavo metalus vieną nuo kito.

Vokiečių archeologas Vilhelmas Kionigas (Wilhelm König) iškėlė hipotezę, kad įpylus į tokį indą rūgšties (pavyzdžiui, vynuogių sulčių ar acto, kai kuriais duomenimis net jūros vandens), jis galėtų veikti kaip galvaninis elementas ir generuoti silpną elektros srovę.

1.     Elektrolizė: Manoma, kad jei tai tikrai buvo baterijos, jos galėjo būti naudojamos auksavimui (metalo padengimui labai plonu aukso sluoksniu – tokių Senovės Egipto gaminių tarp radinių gausu).

2.     Egipto ryšys: Nors Egipte tokių indų nerasta, kai kuriose teorijose (pvz., apie senovės astronautus) teigiama, kad egiptiečiai naudojo elektrą šventykloms apšviesti, remiantis Denderos šventyklos reljefais, kuriuose pavaizduoti objektai, panašūs į milžiniškas lemputes.

3.     Mokslininkų nuomonė: Dauguma archeologų mano, kad šie indai buvo skirti papirusų ritiniams saugoti. Geležis ir varis tiesiog suiro, o jokių laidų ar kitų elektros prietaisų liekanų niekada nebuvo rasta.

Antikytheros (Antikitery) mechanizmas, kuris dažnai vadinamas pirmuoju pasaulio analoginiu kompiuteriu - vienas paslaptingiausių ir techniškai pažangiausių senovės radinių, visiškai pakeitęs mūsų supratimą apie tai, ką sugebėjo antikos mokslas. Tai sudėtingas bronzinių krumpliaračių mechanizmas, sukurtas apie 150–100 m. pr. Kr. Senovės Graikijoje. Jis buvo rastas 1901 metais nuskendusiame laive netoli Antikytheros salos (tarp Kretos ir Peloponeso). Šis prietaisas buvo naudojamas itin tiksliems astronominiams skaičiavimams:

• Planetų judėjimas: Jis rodė Saulės, Mėnulio ir penkių tuo metu žinomų planetų (Merkurijaus, Veneros, Marso, Jupiterio ir Saturno) padėtį danguje.
• Mėnulio fazės: Mechanizmas tiksliai fiksavo Mėnulio ciklą.
• Užtemimų prognozavimas: Jis galėjo numatyti Saulės ir Mėnulio užtemimus keleriems metams į priekį.
• Olimpinių žaidynių kalendorius: Prietaisas turėjo specialų ciferblatą, rodantį Panheleninių žaidynių (įskaitant Olimpines) datas.

1.     Technologinis šuolis: Mechanizmas susideda iš mažiausiai 30-ies bronzinių krumpliaračių. Toks sudėtingumo lygis Vakarų Europoje vėl buvo pasiektas tik XIV amžiuje (po 1500 metų!), kai atsirado pirmieji mechaniniai laikrodžiai.

2.     Diferencialinė pavara: Kai kurios tyrimų teorijos teigia, kad jame buvo panaudotos technologijos, kurios, kaip manyta anksčiau, buvo išrastos tik XVIII amžiuje.

3.     Miniatiūrizacija: Visas „kompiuteris“ buvo maždaug batų dėžės dydžio, pagamintas iš plonų bronzos lakštų ir patalpintas į medinį korpusą su instrukcijomis ant durelių.

Originalios mechanizmo liekanos (suskilusios į 82 fragmentus) saugomos Nacionaliniame archeologijos muziejuje Atėnuose. Mokslininkai iki šiol naudoja rentgeno ir tomografijos technologijas, kad atkurtų trūkstamas dalis ir suprastų visą prietaiso veikimo principą.

Vimanai. - Tai vieni paslaptingiausių objektų senovės indų epuose, kurie iki šiol kelia diskusijas tarp istorikų ir senovės technologijų entuziastų. Senovės indų tekstuose (Mahabharatoje, Ramajanoje, Vedose) vimanai aprašomi kaip skraidantys vežimai arba dangaus rūmai. Priklausomai nuo kūrinio, jų aprašymai varijuoja nuo mitinių dievų karietų iki itin detalių techninių mašinų.

• Varymo jėga: Kai kuriuose tekstuose (pvz., Vaimanika Shastra) minima, kad vimanai naudojo „gyvsidabrio variklius“ arba tam tikrą „vėjo energiją“.
• Ginkluotė: Aprašomi ginklai, kurie savo poveikiu primena modernias raketas ar net atominius sprogimus (akinanti šviesa, viską pelenais paverčianti ugnis).
• Manevringumas: Teigiama, kad jie galėjo tapti nematomi, girdėti garsus per didelį atstumą, sustoti ore arba akimirksniu pakeisti kryptį.

Istorinis/Literatūrinis kontekstas: Dauguma mokslininkų vimanus laiko poetine metafora ar mitologine fantazija, simbolizuojančia dievų galią ir jų gebėjimą valdyti stichijas. „Vaimanika Shastra“: Tai XX a. pradžioje pasirodęs tekstas, kuriame pateikiami brėžiniai ir instrukcijos, kaip statyti vimanus. Nors jis pateikiamas kaip senovinis, aviacijos inžinieriai (pvz., iš Indijos mokslų instituto 1974 m. tyrimo) nustatė, kad pagal tuos brėžinius sukurti aparatai negalėtų skristi. Paleoastronautika: Populiariosios kultūros teoretikai (kaip Erich von Däniken) teigia, kad vimanai buvo realūs ateivių erdvėlaiviai, kuriuos senovės žmonės bandė aprašyti naudodami jiems suprantamą kalbą (pvz., „ugniniai vežimai“). Šiuolaikinėje indų kalboje (hindi) žodis vimān reiškia tiesiog lėktuvą.

Dogonai. Dogonų gentis (Vakarų Afrika, Malis), turi neįtikėtinas žinias apie Sirijaus žvaigždžių sistemą. Tai viena didžiausių XX a. mįslių, kurią išpopuliarino prancūzų antropologai Marcelis Griaule’is ir Germaine Dieterlen, tyrinėję Dogonus dar 1931–1950 m. (t. y. pradėję dar iki Antrojo pasaulinio karo). Ši gentis, neturėdama jokių modernių astronominių prietaisų, savo mitologijoje ir ritualuose fiksavo faktus, kuriuos vakarų mokslas vėliau patvirtino tik panaudojus naujus galingus teleskopus:

• Sirijus B: Jie teigė, kad šalia ryškiausios žvaigždės Sirijaus (Sirijus A) skrieja maža, plika akimi nematoma „palydovė“. Astronomai Sirijų B atrado tik XIX a. viduryje, o nufotografavo dar vėliau.
• Žvaigždės tankis: Dogonai sakė, kad ši maža žvaigždė yra padaryta iš sunkiausio metalo visatoje (vadinamo sagala). Šiuolaikinis mokslas patvirtino, kad Sirijus B yra baltoji nykštukė – itin mažas, bet neįtikėtinai tankus ir sunkus objektas.
• Orbita: Jie teigė, kad ši žvaigždė aplink Sirijų A apskrieja per 50 metų. Modernieji skaičiavimai rodo, kad orbitinis periodas yra maždaug 50,1 metų (tiksliau skaičiuojama apie 50,13 metų).
• Sirijus C: Dogonai mini ir trečiąją žvaigždę (Emma Ya), tačiau astronomai iki šiol diskutuoja, ar Sirijus C iš tiesų egzistuoja (kai kurie stebėjimai tai lyg ir patvirtina, bet galutinio įrodymo nėra).

1.     Paleoastronautika (Ateiviai): Populiari teorija (ją iškėlė Robert Temple knygoje The Sirius Mystery) sako, kad senovėje Dogonus aplankė būtybės iš Sirijaus sistemos – Nommo. Tai vandens būtybės, kurios perdavė šias astronomines žinias.

2.     Kultūrinis užterštumas: Skeptikai (pvz., Carl Sagan) manė, kad Dogonai šią informaciją sužinojo iš pirmųjų vakariečių, misionierių ar pačių antropologų, kurie lankėsi pas juos XX a. pradžioje, o vėliau tiesiog įtraukė tai į savo mitologiją.

3.     Ypatingas regėjimas ar senovės žinios: Kai kurie svarsto, ar dogonai neturėjo kokių nors primityvių, bet efektyvių optinių įrankių, arba ar tai nėra labai senos Egipto astronomijos palikimas.

Dogonų ritualas Sigi, atliekamas kas 60 metų, yra tiesiogiai susietas su šiomis astronominėmis žiniomis. Tai, kad gentis, gyvenanti molinėse trobelėse vidury dykumos, žinojo apie „baltąsias nykštukes“ dar prieš tai, kai jos tapo visuotinai pripažintu mokslo faktu, išlieka viena įdomiausių antropologijos mįslių.

Kiekvieną kartą, kai sakai: „Aš visada patiriu sunkumų“, „Aš blogai elgiuosi su pinigais“, „Aš tiesiog toks esu“, tu nepasakoji apie save – tu užfiksuoji rezultatą. Ir tu tai darai nesąmoningai metų metais. Fizikas, kuris padėjo sukurti atominę bombą, įrodė kažką, kas turėjo pakeisti viską: stebėjimas ne tiesiog veikia realybę, jis ją sukuria, pritraukia. O kalba – tai stebėjimas, kuris niekada nenutrūksta. Tai reiškia, kad kiekvienas tavo ištartas sakinys tyliai apsprendžia, fiksuoja tavo ateitį. Jei tavo gyvenimas atrodo įstrigęs, jei tie patys scenarijai kartojasi vėl ir vėl, jei galimybės išnyksta tą pačią akimirką, kai tu prie jų tiesiesi – tai todėl, kad ištartais balsu ar mintyse žodžiais tu pasirinkai tokią ateitį. Ir kai tik suprasi, kaip tai veikia, suvoksi kažką gąsdinančio: visą savo gyvenimą tu diktavai instrukcijas realybei, net nežinodamas kalbos, kuria naudojaisi.

Leisk man visiškai sugriauti iliuziją: tu galvoji, kad žodžiai – tai tiesiog žodžiai, neutralūs garsai, informacijos perdavimo įrankiai, būdai aprašyti tai, kas jau vyksta realybėje, egzistuojančioje nepriklausomai nuo tavęs. Tai melas, klaida. Tie žodžiai ir yra realybės, ateities programavimas. Būtent to, kad žodžiai – tai realybės atvaizdavimas  - tave mokė mokykloje, kad tu niekada nesuprastum, ką iš tikrųjų laikai burnoje kiekvieną kartą kalbėdamas. Nes jei žinotum, jei tikrai suprastum, kas vyksta kvantiniame lauke, kai tari žodžius, tu vertintum kiekvieną sakinį kaip užtaisytą ginklą. Tu saugotum savo liežuvį taip, kaip dvasininkas saugo šventą relikviją. Tu galėtum tylėti valandų valandas, kad tik netyčia nesuprogramuotum apribojimų savo gyvenime. Štai ko tavęs niekada nemokė jokioje klasėje: realybė nėra kietas kūnas, ji nėra užfiksuota, ji neegzistuoja kažkur ten, laukdama, kol bus atrasta kaip objektyvi scena, kurioje rutuliojasi tavo gyvenimas. Kvantiniame lygyje, fundamentaliame lygyje, tame lygyje, kuriame iš tikrųjų konstruojama viskas tavo pasaulyje, realybė – tai tikimybių laukas, potencialo bangos, begalinės galimybės, egzistuojančios vienu metu būsenoje, vadinamoje superpozicija. Kiekviena tavo gyvenimo versija: turtingas, vargšas, sveikas, ligotas, sėkmingas, kovojantis, mylimas, vienišas – visa tai egzistuoja tiesiog dabar tikimybių bangų pavidalu kvantiniame lauke. Ir kiekvieną kartą, kai tu kažką stebi, kiekvieną kartą, kai tu tai pavadini, paženklini, kalbi apie tai, matuoji bet kokiu būdu – tu pritrauki (iššauki) vienokią ar kitokią realybę. Tu pasirenki vieną galimybę iš begalinio variantų skaičiaus, tu užfiksuoji ją formoje. Tai ne mistika, ne tikėjimas, ne koks nors dvasinis triukas – tai fizika: nustatyta, įrodyta, neginčijama.

Ir žmogus, kuris tai įrodė, nebuvo marginalus teoretikas ar naujosios eros “guru”. Jis buvo milžinas, fizikas iš Prinstono, Einšteino ir Nilso Boro kolega. Jo vardas – Džonas Arčibaldas Vileris. Greičiausiai tu niekada apie jį negirdėjai ir tai neatsitiktinai. Nes tai, ką jis atvėrė, ką bandė perteikti paskutiniais savo gyvenimo dešimtmečiais, turėjo apversti ne tik fiziką, bet ir psichologiją, švietimą, mediciną, ekonomiką - viską. Ir visa tai turėjo pakeisti tai, kaip mes auginame vaikus, kaip kalbamės su savimi, kaip suprantame žmogaus potencialą. Bet tai neįvyko, nes pasekmės buvo per daug pavojingos, per daug destabilizuojančios, per daug grėsmingos bet kokiai sistemai, sukurtai tam, kad laikytų tave mažame mastelyje, neleistų pasireikšti, iškilti. Vileris dirbo prie Manheteno projekto, jis padėjo sukurti atominę bombą, jis įvedė terminą „juodoji skylė“, jis buvo Ričardo Feinmano, vieno didžiausių XX amžiaus fizikų, mentorius (mokytojas ir vadovas, vedlys). Tai nebuvo žmogus, linkęs į laukines spekuliacijas. Ir visgi savo karjeros pabaigoje, po dešimtmečių kvantinės mechanikos studijų, po susidūrimo su giliausiomis realybės paslaptimis, jis pasiūlė kažką tokio radikalaus, kad didžioji mokslo bendruomenės dalis pasirinko tai ignoruoti: „dalyvaujančią visatą“. Vileris pasakė štai ką (ir aš noriu, kad tu išgirstum šiuos žodžius lėtai, neskubėdamas, - leisk jiems tikrai prasiskverbti į tave): „Nė vienas reiškinys nėra reiškinys, kol jis nėra stebimas“. Stebėjimas ne atskleidžia reiškinį, stebėjimas ne aptinka tai, kas visada ten buvo. Stebėjimas ne padeda mums suprasti realybę– stebėjimas sukuria reiškinį.

Tai reiškia, kad iki tol, kol tu pažiūrėsi, kol pamatuosi, kol pavadinsi bet ką, tai fiksuota forma neegzistuoja. Tai egzistuoja grynai potencialo būsenoje: visos galimybės vienu metu, neapibrėžtos, takios, laukiančios kaip garsusis Šriodingerio katinas, vienu metu gyvas ir miręs, kol kas nors neatidarys dėžės. Bet tą akimirką, kai tu stebi, tą akimirką, kai sąveikauji, tą akimirką, kai atkreipi dėmesį – galimybių banga sutraukiama, tikimybės susiaurėja, realybė kristalizuojasi į vieną konkrečią formą.

Šriodingerio katinas – tai garsusis mintinis eksperimentas, kurį 1935 m. pasiūlė austrų fizikas Ervinas Šriodingeris, norėdamas parodyti kvantinės mechanikos keistumą ir jos taikymo kasdienei realybei problemas. Mūsų kontekste šis katinas naudojamas kaip pagrindinė metafora suprasti, kaip mūsų kalba ir stebėjimas veikia tikrovę:

1. Eksperimento esmė

Įsivaizduokite katiną, uždarytą nepermatomoje dėžėje kartu su mechanizmu, kuris turi 50% tikimybę paleisti nuodus per vieną valandą.

• Superpozicija: Pagal kvantinę fiziką, kol dėžė neatidaryta (neatliktas stebėjimas), katinas yra vienu metu ir gyvas, ir miręs. Tai vadinama superpozicijos būsena – visų įmanomų galimybių buvimu vienu metu.
• Stebėjimas: Tik tą akimirką, kai jūs atidarote dėžę ir pažiūrite į vidų, ši neapibrėžta būsena sutraukiama (kolapsuoja) į vieną konkrečią realybę: katinas arba gyvas, arba miręs.

2. Ryšys su jūsų „kvantiniu kodu“

Vaizdo įraše Šriodingerio katinas tiesiogiai siejamas su tuo, kaip mes naudojame kalbą:

• Tyla kaip uždaryta dėžė: Kai jūs tylite (praktikuojate strateginę tylą), jūs laikote „dėžę uždarytą“ ir išsaugojate savo ateities galimybes atviras (superpozicijoje).
• Kalba kaip dėžės atidarymas: Kai ištariate „Aš niekada nepasveiksiu“ arba „Man nesiseka“, jūs „atidarote dėžę“ ir priverstinai sutraukiate visą potencialą į vieną neigiamą baigtį – katinas jūsų realybėje tampa „miręs“.
• Priešlaikinis fiksavimas: Autorius perspėja, kad dauguma žmonių „atidaro dėžę“ per anksti, kalbėdami apie savo baimes ar apribojimus, ir taip patys sunaikina teigiamas gyvenimo galimybes, kurios dar galėjo pasireikšti.

3. Praktinis pritaikymas

Jei taikytume tai jūsų gyvenimui ir sau iškeltų uždavinių įvykdymui:

• Kol jūs nepasakėte „šiandien bus sunku“, jūsų diena yra superpozicijoje – ji gali būti ir labai sėkminga, ir sunki.
• Jūsų užduotis yra stebėti (kalbėti apie) savo dieną taip, kad stebėjimo momentu (atsikėlus ryte) „sutrauktumėte bangą“ į gyvybingumą ir jėgas, o ne į nuovargį.

Apibendrinant: Šriodingerio katinas moko, kad realybė lieka lanksti ir pilna galimybių tol, kol mes jos „neužrakiname“ savo galutiniais, dažnai neigiamais pastebėjimais.

Ir štai kaip tai liečia tavo gyvenimą: kalba – tai struktūruotas stebėjimas. Kai sakai: „Aš baisiai elgiuosi su pinigais“, tu neaprašai jau egzistuojančio fakto apie save – tu atlieki matavimą (stebėjimą). Tu sutrauki tikimybių lauką, tu pasirenki vieną liniją iš begalinės galimybių gausos – tą liniją, kurioje tu patiri finansinių sunkumų, ir užfiksuoji ją.

Kai sakai: „Mano sveikata mane visada paveda“, tu ne tiesiog sąžiningai aprašai savo medicininę istoriją – tu matuoji save šiame šablone, tu stebi jo tęstinumą. Kai sakai: „Mano amžiuje aš daugiau niekada nerasiu meilės“, tu neapsaugai savęs nuo nusivylimo – tu programuoji savo ateitį. Tu sutrauki savo romantiško gyvenimo banginę funkciją į izoliaciją. Nes (ir tai kritiškai svarbu) tavo pasąmonė neskiria aprašymo nuo komandos. Jai vis tiek, kad gal tu laikai save tiesiog realistu – ji neatpažįsta sarkazmo, pralaimėjimo ar susitaikymo. Ji girdi žodžius, ji priima juos kaip matavimą (stebėjimą) ir pagal juos kuria tavo realybę.

Štai kodėl vien pozityvaus mąstymo neužtenka. Štai kodėl afirmacijos atrodo netikros ir neprigyja.

Afirmacija – tai trumpas, teigiamas ir drąsinantis teiginys, kurį žmogus taria sau (garsiai arba mintyse), siekdamas pakeisti savo mąstymą, nuotaiką ar įpročius.

Paprastai tariant, tai yra sąmoningas saviįtaigos būdas. Jei neigiamos mintys (pvz., „man nepavyks“) veikia mus gniuždančiai, tai afirmacijos veikia priešingai – jos „perprogramuoja“ smegenis pozityvesnei krypčiai.

Kaip veikia afirmacijos?

Mūsų smegenys pasižymi neuroplastiškumu – gebėjimu keistis ir kurti naujas jungtis. Kai nuolat kartojate tą patį teiginį, smegenys pradeda jį priimti kaip tiesą. Tai padeda:

• Mažinti stresą ir nerimą.
• Didinti pasitikėjimą savimi.
• Keisti požiūrį į sudėtingas situacijas (pvz., sveikatą ar darbą).

3 pagrindinės taisyklės, kaip kurti afirmacijas:

1.     Esamasis laikas: Sakykite „Aš esu“, „Aš galiu“, o ne „Aš būsiu“. Smegenys turi tikėti, kad tai vyksta dabar.

2.     Teigiamumas: Venkite žodelio „ne“. Vietoj „Aš nesergu“, sakykite „Mano kūnas stiprėja“.

3.     Asmeniškumas: Afirmacija turi būti skirta jums ir atitikti jūsų jausmus.

Pavyzdžiai, pritaikyti, pvz., mitybos ir sveikatos režimui:

Afirmacijos gali padėti išlaikyti discipliną be streso:

• „Kiekvienas mano pasirinktas produktas suteikia mano kūnui jėgų.“
• „Aš lengvai ir su malonumu rūpinuosi savo sveikata.“
• „Mano kūnas yra dėkingas už ramybę ir tinkamą maistą.“
• „Aš esu kantrus ir nuoseklus savo kelyje į gerą savijautą.“

Kaip jas – afirmacijas - naudoti?

Geriausia afirmacijas tarti tada, kai jūsų sąmonė yra imliausia – tik prabudus ryte arba prieš užmiegant. Galite jas sakyti žiūrėdami į veidrodį arba užsirašyti matomoje vietoje.

Svarbu: Afirmacijos nėra stebuklas, jos nepakeičia gydymo ar dietos, tačiau jos sukuria tvirtą emocinį pagrindą, kad jūsų pastangos būtų lengvesnės ir efektyvesnės.

Štai kodėl tu gali perskaityti visas knygas apie saviugdą, peržiūrėti kiekvieną motyvacinį vaizdo įrašą, apsilankyti kiekviename seminare ir vis tiek atsidurti toje pačioje vietoje. Nes tu nekeiti kalbos kvantiniame lygyje. Tu tiesiog uždedi pozityvius žodžius ant neigiamų giluminių įsitikinimų – tarytum užklijuotum pleistrą ant šautinės žaizdos. O tavo pasąmonė, ta dalis, kuri iš tikrųjų valdo procesą, ta dalis, kuri kontroliuoja 95 % tavo elgesio, žino skirtumą. Vileris suprato tai, ką mistikai žinojo tūkstantmečius: tu nesi atskirtas nuo realybės, tu per stebėjimo aktą ją aktyviai kuri kiekvieną akimirką. O kadangi tu stebi per kalbą, kadangi tu mąstai žodžiais, kalbi žodžiais, aprašai save žodžiais – tavo kalba tiesiogiai yra tavo realybės programinis kodas. Bet štai kas daro tai dar galingesniu ir pavojingesniu: kvantinis laukas reaguoja ne tik į sąmoningą stebėjimą, jis reaguoja į bet kokį stebėjimą, įskaitant ir, ypač, - nesąmoningą, pasikartojantį stebėjimą. O tai reiškia, kad frazės, kurias nesusimąstydamas tari, istorijos, kurias automatiškai pasakoji, aprašymai, kuriuos pateiki nemąstydamas – visa tai formuoja tavo realybę. Tai pačios galingiausios programuojančios komandos iš visų, nes po tavo sąmonės paviršiumi jos dirba visą parą, nuolatos sutraukdamos tas pačias tikimybių bangas į tuos pačius rezultatus. Tai yra tas, ką Vileris vadino stebėtojo efektu. Bet senovės mistikai, žmonės, supratę šią tiesą tūkstančiai metų iki dalelių greitintuvų atsiradimo, vadino tai kitaip: ištarto žodžio galia. - Mechanizmas tas pats, tik žodynas kitas. Vileris aprašinėjo tai kvantinės mechanikos kalba, mistikai (religijos ir jų maldos) aprašinėjo tai dvasios kalba, bet abu rodė į tą pačią tiesą: tavo žodžiai formuoja realybę ne metaforiškai, o tiesiogiai.

Ir dabar tu pradedi suprasti, kodėl kiekviena dvasinė tradicija Žemėje, - kiekviena be išimties, - įspėjo žmones galvoti ką kalbi. Ne todėl, kad žodžiai – tai magija, o todėl, kad žodžiai – tai fizika. Todėl, kad kai tik supranti šį mechanizmą, kai tik iš tikrųjų pamatai, kaip jis veikia, tu daugiau nebegali grįžti prie kalbėjimo negalvojant. Tu daugiau nebegali apsimetinėti, kad tavo žodžiai nieko nereiškia. Tu daugiau nebegali slėptis už frazės: „Aš tiesiog sakau tiesą“, - kai tari apribojimus savo gyvenimui. Nes dabar tu žinai: tu ne aprašai realybę, tu ją kuri. Pasigilinkime į kvantinę mechaniką, kad tiksliai suprastum, kaip tai veikia.

Eksperimentas su dviem plyšiais. Galbūt tu apie jį girdėjai – tai vienas žinomiausių eksperimentų fizikoje, ir jis sugriovė mūsų supratimą apie realybę: Mokslininkai nukreipė elektronus, mažytes daleles, per du plyšius į ekraną. Kai niekas nestebėjo, elektronai elgėsi kaip bangos. Jie kūrė interferencijos vaizdą, kaip ratilai vandenyje, praeinantys per dvi angas ir sudarantys persidengiančias bangas. Bet tą akimirką, kai pastatydavo detektorių, kad stebėtų, per kurį plyšį praeina elektronas – banga sutraukiama (kolapsuoja). Elektronas tapdavo dalele ir kiekvienas praeidavo per vieną plyšį, o ne per abu. Pats stebėjimo aktas, pats matavimo aktas tiesiogiai keitė fizinę realybę, - ne mokslininko interpretaciją, ne jo suvokimą, o pačią realybę – faktinį materijos elgesį.

Šis reiškinys moksle vadinamas dviejų plyšių interferencija (arba Jongo eksperimentu). Tai vienas svarbiausių eksperimentų fizikos istorijoje, įrodantis banginę materijos (ir šviesos) prigimtį.

Štai kaip vizualiai atrodo šis procesas:

Žingsnis po žingsnio paaiškinimas:

1. Pradinė banga: Iš kairės pusės sklinda tvarkinga, plokščia banga (tai gali būti vandens banga, šviesos banga arba garso banga).

2. Plyšiai: Banga pasiekia nepermatomą sienelę su dviem siaurais plyšiais.

3. Difrakcija (sklaida): Kai banga pereina per plyšius, už jų ji nebėra plokščia. Kiekvienas plyšys tampa nauju, sferinės bangos šaltiniu. Bangos pradeda sklisti puslankiais, panašiai kaip įmetus du akmenis į vandenį.

4. Interferencija (susidūrimas): Dvi naujosios bangos susiduria viena su kita. Štai kur vyksta magija:

• Konstruktyvioji interferencija: Kai vienos bangos kalnelis (viršūnė) susitinka su kitos bangos kalneliu, jos viena kitą sustiprina. Šiose vietose banga tampa daug stipresnė (pvz., šviesa – ryškesnė, vanduo – labiau banguotas).
• Destruktyvioji interferencija: Kai vienos bangos kalnelis susitinka su kitos bangos pakalne (duobe), jos viena kitą panaikina. Šiose vietose banga išnyksta (pvz., šviesos nėra – tamsa, vanduo – lygus).

Rezultatas ant ekrano

Jei už plyšių pastatytume ekraną (šviesos atveju) arba tiesiog stebėtume vandens paviršių, pamatytume interferencinį vaizdą:

• Šviesūs ruožai: Vietos, kur bangos susijungė ir sustiprėjo (konstruktyvioji interferencija).
• Tamsūs ruožai (tarpai): Vietos, kur bangos viena kitą panaikino (destruktyvioji interferencija).

Apibendrinant: Jei šviesa būtų tik dalelės, ant ekrano pamatytume tik dvi ryškias juostas tiesiai priešais plyšius. Kadangi matome daugybę juostų, tai akivaizdus įrodymas, kad šviesa plinta kaip banga:

1. Kairėje pusėje: Atkeliaujančias tiesias bangas.

2. Per vidurį: Du siaurus plyšius, pro kuriuos praėjusios bangos tampa pusapvalėmis (įvyksta difrakcija).

3. Dešinėje pusėje: Vietas, kur šios dvi naujos bangos susiduria. Ten, kur jos susijungia, susidaro ryškios zonos, o kur viena kitą panaikina – tamsios zonos (interferencija).

Rezultatas ant ekrano

Ant ekrano matome tik dvi ryškias juostas tiesiai priešais plyšius – jas padarė dalelės.

1. Detektoriaus įrengimas: Jei prie plyšių pastatome matavimo prietaisą (stebėtoją), norėdami sužinoti, pro kurį konkretų plyšį praskrieja elektronas, „bangos funkcija“ sugriūva.

2. Pasirinkimas: Stebimas elektronas „atsisako“ būti banga ir elgiasi kaip mažas kietas rutuliukas – jis tiesiog pralenda pro vieną arba pro kitą plyšį.

3. Rezultatas ant ekrano: Dingsta sudėtingas interferencinis dryžių raštas. Vietoj jo ekrane pamatome tik dvi paprastas vertikalias juostas tiesiai priešais plyšius – lygiai taip pat, lyg būtume mėtę teniso kamuoliukus į sieną su dviem skylėmis.

Kodėl taip nutinka?

Fizikoje tai vadinama banginės funkcijos kolapsu. Kol mes nežiūrime, elektronas egzistuoja visų galimybių būsenoje (superpozicijoje). Kai tik pamatuojame, pro kur jis skrieja, priverčiame jį „pasirinkti“ vieną konkrečią dalelės trajektoriją.

II DALIS

O dabar perkelkime tai į tavo gyvenimą. Kai aktyviai savęs nestebi, o tiesiog gyveni, egzistuoji – tu esi maksimalaus potencialo (galimybių) būsenoje, kai daug laiko linijų prieinama, daug baigčių įmanoma. Lankstumas ir galimybės. Bet tą akimirką, kai tu matuoji save, kai sakai: „Aš esu X“, arba „Aš visada Y“, arba „Aš negaliu Z“ – banga sutraukiama. Tavo potencialas susiaurėja, tu tampi fiksuotas. Ir kuo dažniau kartoji šį matavimą (žodžius), tuo tvirtesnis jis tampa. Štai kodėl žmonės, kurie nuolat kalba apie savo apribojimus, lieka apriboti. Štai kodėl žmonės, kurie be galo pasakoja tą pačią aukos istoriją, toliau išgyvena aukos būseną. Jie ne aprašo savo realybę, - jie per pasikartojantį stebėjimą nepertraukiamai ją vis atkuria.

Vileris nuėjo dar toliau. Jis pasiūlė vadinamąjį „atidėto pasirinkimo eksperimentą“. Nesileidžiant į per dideles technines detales, jis parodė, kad stebėjimas dabartyje gali faktiškai paveikti tai, kas įvyko net ir praeityje. Kad matavimo aktas tarytum nusitęsia laiku atgal ir nustato, kokiu keliu praėjo dalelė. Leisk tai tau suvokti: tavo stebėjimas dabar gali perstruktūruoti tai, kas jau įvyko. Būtent todėl peržiūros technika veikia. Kodėl savo praeities perrašymas mintyse iš tikrųjų keičia tavo dabartį? Ne todėl, kad tu meluoji sau, o todėl, kad tu atlieki kvantinį matavimą, kuris perstato tavo laiko liniją. Tavo pasąmonė nepažymi prisiminimų kaip praeities, ji saugo juos kaip duomenis. Ir kai tu emociškai peržiūri šiuos duomenis, kai stebi juos kitaip, kai kalbi apie juos kitaip – tu sutrauki naują realybės versiją, kuri apima kitokią praeitį. Tai ne pseudomokslas, tai pažangiausia kvantinė mechanika. Ir ji paaiškina, kodėl žmonės, pakeitę istoriją apie savo praeitį, staiga pastebi, kad jų dabartinės aplinkybės pradeda keistis. Jie neneigia realybės, jie atlieka kvantinę rekonstrukciją.

Dabar pakalbėkime apie kvantinį susietumą, nes tai paaiškina, kodėl tavo žodžiai veikia ne tik tave. Kai dvi dalelės tampa susietos, jos lieka sujungtos nepriklausomai nuo atstumo tarp jų. Pakeisk vieną – ir kita pasikeis akimirksniu, net jei jos yra priešingose Visatos pusėse. Einšteinas vadino tai „baisiu veikimu per atstumą“, bet tai realu, tai įrodyta tūkstančius kartų. O dabar pritaikymas: tu esi kvantiškai susietas su viskuo, ką stebi. Kai tu kalbi apie kažką, kai uždedi etiketę, smerki, apibrėži žmogų – tu ne šiaip veiki savo suvokimą, tu sutrauki jo tikimybių bangą savo atžvilgiu. Štai kodėl apkalbos yra griaunančios ne morališkai, o energetiškai. Kiekvieną kartą, kai kalbi apie kažką neigiamai, tu susipini su juo šiame dažnyje. Ir šis susietumas sukuria grįžtamojo ryšio kilpą, kuri veikia jus abu. Štai kodėl mistikai mokė: „Palaiminkite savo priešus“. Ne todėl, kad tai gražu, ne todėl, kad tai teisinga, o todėl, kad palaiminimas sutraukia kitą tikimybės bangą jūsų bendrame lauke. Jis keičia jūsų susietumo pobūdį, jis perprogramuoja santykius kvantiniame lygyje. Ir kai tu keiti žmogaus stebėjimo būdą, jis dažnai mįslingu būdu keičia savo elgesį tavo atžvilgiu. Ne todėl, kad juo manipuliavai, o todėl, kad tu sutraukei į formą, suformavai kitą santykių versiją.

Tai visai kitoje šviesoje parodo "trijų klasių "eksperimentą:

• Vienoje mokiniams buvo sakoma, kad jie nevykėlia, kad, jei nesimokys, nieko nepasieks.
• Kitoje mokslas vyko kaip įprastai.
• Trečioje klasėje vaikams buvo sakoma, kad jų sprendimai - genialūs, kad jie nepaprastai gabūs. Kiekvienas teisingas sprendimas buvo pastebimas ir pagiriamas.

Trečioje klasėje pažangumas stipriai iškilo.

Dar vienas kvantinis principas, kurį tau būtina suprasti – Heizenbergo neapibrėžtumo principas: negalima vienu metu idealiai tiksliai išmatuoti ir dalelės padėtį, ir jos impulsą. Pats vieno matavimo aktas daro kitą neapibrėžtą. Tai reiškia, kad tu negali būti dviejose būsenose vienu metu. Kai sakai: „Aš noriu būti turtingas, bet bijau pinigų“, tu bandai sutraukti dvi prieštaringas bangas. Tavo kvantinė būsena tampa neapibrėžta, nestabili, chaotiška. Laukas nesupranta, kokią realybę kurti, nes tu siunti sumaišytus signalus. Štai kodėl žmonės, kurie kalba apie tai, ko nori, ir tuo pačiu aiškina, kodėl negali to turėti, lieka vietoje. Jie sukuria kvantinę interferenciją (plakimasi, - kai susiplaka, susimaišo, persimaišo) – jų žodžiai tarpusavyje susinaikina lauko lygyje. Todėl niekas nepasireiškia, arba kažkas pasireiškia ir iškart išnyksta, nes nėra koherentiško (vieningo, suderinto) signalo, nėra aiškaus matavimo, nėra stabilaus stebėjimo. Sprendimas – vieningas stebėjimas, aiškus matavimas, suderinta kalba. Negalima ryte sakyti: „Aš turtingas“, o dieną: „Aš taip išsekęs finansiškai“, ir tikėtis lauko atliepio. Tu turi pasirinkti, kokią realybę stebi egzistuojančią, ir likti joje. Štai ką Vileris turėjo omenyje sakydamas „dalyvaujanti visata“. Tu nesi pasyvus stebėtojas, tu esi aktyvus savo realybės kūrimo dalyvis. Ir tavo pagrindinis dalyvavimo įrankis – kalba. Ir tada kyla klausimas: kokią realybę tu dabar iškalbi egzistavimui?

Štai apie ką tau nepasakoja nei mokykloje, nei istorijos pamokose, nei bet kur kitur, kur neva turėtų mokyti. Sukūrimo istorija Biblijoje – tai ne metafora. Tai ne primityvių žmonių bandymas paaiškinti tai, kas nesuprantama. Tai ne poezija. Tai techninis vadovas. Pradžios knyga, pirmas skyrius, trečia eilutė: „Ir pasakė Dievas: „Tebūnie šviesa!“ Ir atsirado šviesa“. Išgirsk dar kartą lėtai: ne Dievas pagalvojo apie šviesą, ne Dievas užsinorėjo šviesos, ne Dievas triūsė kurdamas šviesą – Dievas ištarė, ir realybė susiformavo. Štai ir visas mechanizmas pirmajame skaitomiausios knygos istorijoje skyriuje: kalba sukuria formą, stebėjimas sutraukia potencialą, kalba struktūruoja realybę. Dabar tu gali pagalvoti, kad tai tik religinė doktrina, senovinis pasakojimas, metaforinis mokymas. Bet leisk man parodyti tau kažką, kas visiškai pakeis tavo suvokimą apie šią eilutę. Hebrajų (žydų) kalboje, - originalioje Pradžios knygos kalboje, - žodis „žodis“ yra „davar“. Bet „davar“ reiškia ne tiesiog žodį – tai ne pažodinis vertimas. „Davar“ – tai daugiasluoksnė sąvoka, reiškianti žodį, kalbą, komunikaciją, fizinį daiktą, materiją, objektą, veiksmą, įvykį, atsitikimą, poelgį. Viena ir ta pati šaknis, tas pats terminas, ta pati koncepcija. Hebrajų sąmonėje nėra atskyrimo tarp kalbos ir sukūrimo. Žodžiai neaprašo jau egzistuojančių daiktų – žodžiai yra daiktai, kuriuos sukuria kalba. Kalba ir materija – tai skirtingos tos pačios realybės išraiškos. Tai ne metafizika, tai įsiūta pačioje kalboje.

Senovės hebrajai suprato tai, kam šiuolaikinė fizika tik dabar randa patvirtinimus: kvantiniame lygyje informacija ir materija yra tarpusavyje pakeičiamos. Vileris pats pasakė: „it from bit“ (daiktas iš bito).

Fizinė realybė atsiranda iš informacijos, o kalba – tai struktūruota informacija. Tai reiškia, kad kalba tiesiogiai konstruoja fizinę realybę. Hebrajai tai žinojo, jie tuo rėmė visą savo dvasinę praktiką. Būtent todėl jie turėjo taisykles: griežtas, šventas, pavojingas. Tu žinai trečiąjį įsakymą: „Netark Viešpaties vardo be reikalo“. Tave tikriausiai mokė, kad tai reiškia: nekeik Dievo vardu, nesakyk „po velnių“, nerodyk nepagarbos (tame tarpe ir niekam). Bet tai ne tai, ką tai reiškia, kaip tu supranti. Visiškai ne tai. Vardas, kurį buvo draudžiama ištarti – tai Jahvė, tetragramatonas, Penkių (žydiškai - keturių) raidžių paties Dievo vardas. Ir jis buvo uždraustas ne todėl, kad tai nepadoru ar nepagarbu. Jis buvo uždraustas todėl, kad jo ištarimas turėjo pasekmes: realias, fizines, kvantines. Kodėl? Todėl, kad ko nors pavadinimas jį sutraukia (kolapsuoja), apibrėžia jį, apriboja jį. O begalinio, absoliutaus visos realybės šaltinio negalima sutraukti nesunaikinus jo begalinio potencialo. Pagalvok apie tai kvantiniais terminais. Dievas hebrajų mintyje – tai Ein Sof (be pabaigos), - begalinis potencialas, visos galimybės, gryna superpozicija. Tą akimirką, kai tu tai pavadini, tu tai matuoji. Tu suteiki tam apibrėžimą, tu sutrauki begalybę į baigtinę formą. Ir kai tik tu tai padarai, kai tik begalybę padarai baigtine, tu sunaikini pačią esmę to, prie ko bandei prisiliesti.

Senovės dvasininkai suprato tai lygyje, kuris priverstų šiuolaikinius fizikus jaustis nepatogiai. Būtent todėl tik vyriausiasis kunigas galėjo ištarti šį vardą ir tik vieną kartą per metus „Šventų švenčiausioje“, vienumoje. Ne dėl tradicijos, ne dėl paties ritualo, o dėl kvantinio būtinumo. Nes vardo ištarimas sutraukdavo lauką tam tikru būdu, ir daryti tai per dažnai, netinkamame kontekste ar be tinkamo pasiruošimo reiškė riziką. Tekstai sako, kad kunigas galėjo mirti, jei ištardavo jį neteisingai. Tu galvoji, kad tai prietaras? O kas, jei tai buvo pripažinimas, kad neteisingas kvantinės kūrybinės galios naudojimas gali tiesiogiai destabilizuoti žmogų, kuris ją taiko? Kad tokio laipsnio koherentiško ketinimo įnešimas į formą be tinkamo energetinio pasiruošimo gali perkrauti žmogaus nervų sistemą? Egzistuoja uždokumentuoti atvejai, kai žmonės išgyveno galingus energetinius proveržius gilios meditacijos ar dvasinių patirčių metu: spontaniški išgydymai, nerviniai lūžiai, fizinės transformacijos. Tai, ką žinojo mistikai ir ką mokslas tik pradeda atrasti – tai, kad sąmonė ir materija nėra atskirti. Ir tam tikruose koherentiškumo lygiuose, tam tikruose sufokusuoto ketinimo lygiuose, kalba gali paleisti energetines kaskadas, kurios kūną veikia fiziškai.

Frazė „tik vieną kartą per metus „Šventų švenčiausioje“ nurodo į senovės hebrajų dvasinę tradiciją ir specifinę vietą Jeruzalės šventykloje. „Šventų švenčiausioji“ - Tai buvo pati švenčiausia ir labiausiai saugoma Jeruzalės šventyklos vieta, kurioje, pasak tradicijos, rezidavo Dievo buvimas. Į šią uždarą erdvę niekas neturėjo teisės įeiti, išskyrus vienintelį asmenį – vyriausiąjį kunigą. Ši istorinė detalė čia naudojama paaiškinti žodžio ir pavadinimo galią kvantiniu požiūriu:

• Draudžiamas vardas: Vyriausiasis kunigas į „Šventų švenčiausiąją“ įžengdavo tik vieną kartą per metus (per Jom Kipuro šventę), kad ištartų keturių raidžių Dievo vardą (Jahvę).
• Kvantinis sutraukimas (kolapsas): Autorius teigia, kad šis vardas buvo saugomas ne dėl paprasto mandagumo, o dėl jo milžiniškos galios. Hebrajų mintyje Dievas yra begalinis potencialas (Ein Sof). Pavadinimas bet ką „sutraukia“ (kolapsuoja) iš begalinės būsenos į baigtinę formą.
• Energetinis pavojus: Buvo tikima, kad neteisingas šio vardo ištarimas ar ištarimas be tinkamo energetinio pasiruošimo gali tiesiogiai destabilizuoti žmogaus nervų sistemą ar net sukelti mirtį. Todėl ritualas buvo griežtai ribojamas laiko ir vietos atžvilgiu.

Apibendrinant: Šis pavyzdys vaizdo įraše pasitelktas iliustruoti pagrindinę mintį – kad pavadinimas yra matavimo aktas, kuris fiziškai ir kvantiškai apriboja reiškinį, todėl su žodžiais reikia elgtis itin atsakingai ir sąmoningai.

III DALIS

Dabar keliaukime į Egiptą. Senovės Egipto žyniai praktikavo tai, kas buvo vadinama „heka“. Dažniausiai tai verčiama kaip „magija“, ir šis vertimas padarė supratimui daugiau žalos nei beveik bet kas kitas. Nes „heka“ nebuvo apie užkeikimus, fokusų rodymą ar pasakų fantazijas. „Heka“ buvo pirmapradė jėga, per kurią dievai struktūravo realybę. Ji buvo laikoma tokia pat fundamentalia kaip gravitacija, tokia pat būtina kaip kvėpavimas. Ir ji buvo aktyvuojama išskirtinai per tikslias ištartas formules. Žyniai trukdavo metus, kartais dešimtmečius, mokydamiesi šių formulių žodis žodin. Ne apytiksliai, ne „beveik teisingai“, ne su variacijomis, o tiksliai: kiekvienas skiemuo, kiekviena intonacija, kiekviena pauzė. Kodėl? Todėl, kad jie suprato: kalba – tai kodas. O neteisingas kodas duoda neteisingą rezultatą. Pakeisk vieną skiemenį „heka“ formulėje – ir tu gali atidaryti ne tas duris, sutraukti ne tą tikimybę, sukurti baigtį, kurią sukurti neketinai. Būtent todėl senovės Egipto „Mirusiųjų knyga“, kuri iš tikrųjų yra vadovas, kaip pereiti per mirtį ir atgimimą, užpildyta konkrečiomis frazėmis, kurias mirusysis turi ištarti, kad praeitų pro kiekvienus vartus: ne melstis, ne tikėtis, ne norėti – sakyti, skelbti, įsakyti. „Aš žinau keturiasdešimt dviejų dievų vardus“, „Aš nepadariau nuodėmės“, „Aš esu švarus“. Tai nebuvo prašymai, tai buvo slaptažodžiai, realybės kodai, atidarantys konkrečias būsenas. Ir egiptiečiai žinojo: ištarsi neteisingą kodą – gausi neteisingą rezultatą. Tai ne prietaras, tai - lingvistinis programavimas kosminiame lygmenyje.

Todėl kunigai kurdavo ir kuria maldas, kurios galėjo duoti naudos ją kalbantiems žmonėms. Maldas, kuriuos buvo spausdinamos maldaknygėse ar ant atviručių, skrajučių. Tik neaišku, ar paėjusių amžių ir dabartiniai kunigai žinojo, ar šiandien žino tuos principus, apie kuriuos mes dabar kalbame ir kuriais naudojosi tie Egipto žyniai…

Dabar keliaukime į Senovės Graikiją. Heraklitas, vienas iš ikisokratikų filosofų, mokė, kad visa realybė valdoma „logos’u“. Tu girdėjai šį žodį – jis pasirodo Evangelijoje pagal Joną: „Pradžioje buvo Logos“. Dažniausiai verčiama kaip „žodis“, bet „logos“ reiškia kur kas daugiau (“Pradžioje buvo žodis” - Naujasis Testamentas, pati pirmoji Evangelijos pagal Joną eilutė (Jn 1, 1).). „Logos“ – tai tvarką darantis kosmoso principas, racionalioji struktūra, slypinti visų pokyčių pagrinde. Intelektas, įdiegtas į kalbą, šablonas, valdantis pačią realybę. Herakleitas sakė: „Nors Logos bendras visiems, dauguma žmonių gyvena taip, tarytum turėtų savo privatų supratimą“. Vertimas: egzistuoja objektyvi kalbinė struktūra, valdanti realybę, bet dauguma žmonių to nesuvokia, todėl jie kalba nesąmoningai ir stebisi, kodėl jų gyvenimas yra chaosas. Jis taip pat sakė: „Negalima įeiti į tą pačią upę du kartus“. Kodėl? Todėl, kad realybė – tai nuolatinis srautas, nuolatinis pokytis, nuolatinis tapimas. Bet štai raktas: Logos suteikia struktūrą, kurioje vyksta šis pokytis. Ir Logos yra prieinamas per kalbą. Tai reiškia, kad tu negali kontroliuoti upės, bet gali „iškalbėti“ kryptį, kuria ji teka. Tai nebuvo filosofija, tai buvo technologija.

Pitagoras, kitas graikų mistikas ir filosofas, nuėjo dar toliau. Jis mokė, kad realybė savo esmėje yra matematiška, kad skaičiai ir proporcijos valdo visą formą. Bet jis taip pat mokė, kad garsas – tai tiltas tarp matematikos ir materijos. Konkrečios vibracijos, konkretūs dažniai sukuria konkrečias formas. O kalba – tai vibracija, turinti ketinimą. Pitagoriečiai tikėjo, kad teisingų skiemenų ištarimas teisinga seka gali tiesiog keisti materiją. Ir šiuolaikinė cimatika, mokslas apie tai, kaip garsas sukuria formas, įrodė jų teisumą. Kai per vandenį ar smėlį leidžiami tam tikri dažniai, jie sudaro geometrinius raštus, idealias simetrijas, kristalines struktūras. Skirtingi garsai sukuria skirtingas formas.

Cimatika arba Kymatika (gr. kyma - banga) - bangų reiškinio studija. Dažniausiai terminas siejamas su garso bangomis ir jų sklidimo terpėje atsirandančiais raštais. Sąvoką „kimatika” sukūrė reiškinį tyręs šveicarų mokslininkas Hans Jenny.

Cimatikos reiškinius galima stebėti tokio eksperimento metu: ant metalinės plokštės užpilti smėlio ir, braukiant jos kraštą smuiko smiliumi, stebėti, kaip keičiantis garsui kinta smėlio piešinys. Smėlis suformuoja ornamentus, pavyzdžiui, koncentriškus ratus. Kuo aukštesnis vibracijos dažnis, tuo sudėtingesnis paveikslas susidaro. Tam tikri raštai yra panašūs į tradicines mandalas.

Vienas iš pirmųjų, pastebėjusių reiškinį, kad vibruojantys kūnai formuoja tam tikrus ornamentus, buvo Galilėjas Galilėjus. 1632 m. savo knygoje „Pokalbiai apie dvi pagrindines pasaulio sistemas” jis rašė: Norėdamas nuo bronzinės lėkštės nuvalyti kelias dėmes, gana greitais judesiais gramdžiau ją geležiniu kalteliu, ir per tą laiką kartą ar du išgirdau, kad lėkštė skleidžia gana stiprų ir aiškų gaudesį: įdėmiau apžiūrinėdamas lėkštę pastebėjau ilgą juostą taisyklingų lygiagrečių linijų, vienodai nutolusių viena nuo kitos. Toliau besidarbuodamas pastebėjau, kad tos linijos susiformuodavo tik lėkštei skleidžiant garsą; nutilus ūkimui nelikdavo nė menkiausio tokių ženklų pėdsako. 1680 m. liepos 8 d. Robert Hooke stebėjo centriškus ornamentus, kurie susiformuodavo skirtingo dažnio vibracijos poveikyje. Braukdamas smičiumi per stiklinių lėkščių kraštą, kuriose buvo priberta miltų, Hook išvydo besiformuojančius centriškus ornamentus.

1787 m. Ernst Chladni pakartojo Robert Hook'o eksperimentą ir išleido knygą „Entdeckungen über die Theorie des Klanges“ („Atradimai garso teorijoje”). Šioje knygoje Chladni aprašo ornamentus, kuriuos suformuodavo ant metalinių plokščių pabertas smėlis, kai per plokščių kraštą buvo braukiama smičiumi.

Šveicarų mokslininkas Hans Jenny kimatikos reiškinius aprašė 1967 m. išleistoje knygoje „Kymatik” („Kimatika”). Tyrinėti vizualiąsias garso raiškas H. Jenny pradėjo įkvėptas sistemų teorijos, Ernst Chladni darbų, bei siedamas visa tai su savo kaip gydytojo veikla. Tyrimuose H. Dženis naudojo stovinčiąsias bangas, pjezoelektrinius stiprintuvus ir kitus metodus bei medžiagas. Jis pastebėjo, kad senovės hebrajų ir Sanskrito kalbų balsių garsas smėlyje suformuodavo ornamentus, panašius į tų garsų rašmenis (raides); šiuolaikinių kalbų garsai tokio rezultato nedavė.

O dabar tą pritaikyk savo gyvenimui: tavo žodžiai – tai vibracijos. Ir šios vibracijos organizuoja kvantinį lauką aplink tave į konkrečius modelius (raštus). Kalbi apie apribojimus – kuri apribojimų modelius (raštus). Kalbi apie gausą – kuri gausos paternus (modelius, raštus). Ne todėl, kad visata klausosi kaip žmogus, o todėl, kad tu tiesiogiai suvibruoji lauką į formą.

Dabar keliaukime į Tolimuosius Rytus. Budizme egzistuoja praktika, vadinama „mantra“.

Mantra (iš sanskrito k. man – „mąstyti“ ir tra – „įrankis“ arba „išsilaisvinimas“) yra skiemuo, žodis ar frazė, turinti ypatingą dvasinę ar psichologinę galią. Tai „proto įrankis“, naudojamas koncentracijai, meditacijai ar dvasinei transformacijai. Štai pagrindiniai aspektai, padedantys suprasti, kas tai yra:

1. Garsas ir vibracija

Rytų tradicijose (Induizme, Budizme) tikima, kad mantra veikia ne tik per prasmę, bet ir per garso vibraciją. Kiekvienas garsas turi savo dažnį, kuris gali nuraminti nervų sistemą, subalansuoti energiją ar pakeisti sąmonės būseną.

2. Tikslas ir naudojimas

• Meditacija: Pasikartojantis mantros kartojimas (japa) padeda sustabdyti „minčių triukšmą“ ir sutelkti dėmesį į dabarties momentą.
• Apsauga: Senovės indų filosofijoje tikima, kad mantros saugo protą nuo neigiamų įtakų.
• Dvasinis ryšys: Kai kurios mantros yra skirtos kreiptis į tam tikras dievybes ar visatos aspektus.

3. Žinomiausios mantros

• OM (AUM): laikoma pirminiu visatos garsu, iš kurio viskas atsirado.
• Om Mani Padme Hum: budistinė užuojautos mantra.
• Lokah Samastah Sukhino Bhavantu: „Tegul visos būtybės visur būna laimingos ir laisvos“.

4. Šiuolaikinė prasmė (Afirmacijos)

Vakarų kultūroje žodis „mantra“ dažnai vartojamas laisviau – tai gali būti tiesiog asmeninis šūkis ar teiginys (afirmacija), kurį žmogus sau kartoja, kad sustiprintų pasitikėjimą savimi ar ramybę (pvz., jūsų minėtos frazės: „Tu – kūrėjas“ arba „Visata laukia“).

Kai kurios šiame tekste parinktos frazės (pvz., „Pradžioje buvo žodis“ ar „Žodis – materija“) filosofine prasme veikia labai panašiai kaip mantros – jos nurodo, kad mintis ir ištartas žodis turi galią formuoti mūsų tikrovę (materiją).

Mantra – tai dar ir šventas garsas ar frazė, kartojama meditacijos metu. „Om mani padme hum“, „Gate gate paragate“. Vakariečiai galvoja, kad mantros – tai tiesiog koncentracijos įrankis, būdas nuraminti protą. Bet budistinis supratimas eina giliau: kiekviena mantra – tai tam tikra vibracija, įvedanti sąmonę į konkrečią būseną. Esmė ne (žodžių) reikšmėje, esmė garsinėje struktūroje. Pati vibracija pertvarko tavo energetinį lauką. Būtent todėl mantros yra sanskrito kalba – ne todėl, kad sanskritas yra kažkuo šventas, o todėl, kad jo skiemenys buvo sukurti maksimaliam vibraciniam poveikiui. Kiekvienas garsas buvo kuriamas taip, kad aktyvuotų tam tikrus energetinius centrus, paleistų konkrečias neuronų grandines, sutrauktų tam tikras tikimybines būsenas. Tai akustinė technologija, užmaskuota, paslėpta po religija. Ir įrodymai egzistuoja: neurovizualiniai tyrimai rodo, kad konkrečios mantros aktyvuoja konkrečias smegenų sritis stabiliu ir atkartojamu būdu. Patys garsai keičia tavo smegenų struktūrą.

O dabar pereikime prie vietinių tradicijų. Daugelyje Amerikos vietinių genčių tikrojo žmogaus vardo žinojimas suteikdavo jam valdžią. Tai nebuvo metafora, tai nebuvo primityvus prietaras – tai buvo kvantinio susietumo supratimas lingvistiniame lygyje. Kai tu ištari kažkieno vardą – tikrąjį vardą, esmės vardą – tu sukuri ryšį, matavimą, sutraukimą. Tu susipini su tuo žmogumi, ir per šį susietumą tu gali veikti jo tikimybių lauką. Būtent todėl daugelyje genčių buvo vieši vardai ir slapti vardai. Slaptas tikrasis vardas buvo laikomas paslaptyje, saugomas, nes jo ištarimas suteikdavo prieigą prie žmogaus kvantinio lauko. Tu galvoji, kad tai prietaras? Pagalvok apie tai: kai kažkas, ką tu myli, ištaria tavo vardą tam tikru būdu, tu pajunti tai kūne. Tu atsiliepi, kažkas pasikeičia. Tai ne tiesiog psichologija – tai energetinis susietumas per lingvistinį rezonansą.

Ir dar vienas pavyzdys, kuris tikrai gali apversti tavo suvokimą: viduramžių grimuaruose užkeikimai reikalavo tikslių žodžių, ištartų tam tikra tvarka. Pakeisk žodžių tvarką – užkeikimas nesuveikia. Neteisingai ištark skiemenį – nesuveikia. Ištark be tinkamo ketinimo – nesuveikia. Mes šimtmečius nurašydavome tai prietarams. Bet kas, jei šie grimuarai iš tikrųjų kodavo kvantinius lingvistinius protokolus? Kas, jei užkeikimas tiesiogiai reiškė rašybą, raidžių ir garsų išdėstymą į atitinkamas sekas, kad būtų sutrauktos konkrečios baigtys? Kas, jei magiškas ratas buvo ne apsauga nuo demonų, o būdas išlaikyti ir sufokusuoti kvantinį lauką stebėjimo sutraukimo proceso metu? Kas, jei magiški angelų ir demonų vardai buvo dažniniai kodai prieigai prie tam tikrų archetipinių kolektyvinės pasąmonės paternų (raštų)? Aš neteigiu, kad demonai yra realūs. Aš sakau, kad gali būti reali technologija, užšifruota šiose sistemose. Bet mes ją atmetėme, nes nesupratome mechanizmo. Tačiau dabar su kvantine fizika, su mūsų supratimu, kaip stebėjimas sutraukia realybę, su mūsų žiniomis, kaip kalba struktūruoja sąmonę – mes galime iššifruoti tai, ką žinojo senovės žmonės.

Grimuarai - ceremoninės magijos knygos, magijos vadovėlis su užkeikimais, dvasių vardais ir jų antspaudais

Ir štai dėsningumas, kurį tau reikia pamatyti: kiekviena senovės tradicija – hebrajų, egiptiečių, graikų, budistų, induistų, Amerikos vietinių, keltų – kiekviena be išimties žiūrėjo į žodžius kaip į pavojingą jėgą, kaip į galingą kuriantį įrankį, kurį reikia naudoti tiksliai. Ne todėl, kad jie buvo primityvūs, o todėl, kad jie suprato tai, ką mes pamiršome. O tai yra štai kas: realybė nėra kieta, - ji taki, ji atsiliepianti, ji dalyvaujanti. Ir kalba yra pagrindinis įrankis, per kurį žmogaus sąmonė dalyvauja ją (realybę) kuriant. Vileris įrodė tai fizikos pagalba, senovės žmonės saugojo tai religijos pagalba. Ir dabar tu tai žinai. Tad klausimas tampa paprastas: tu toliau kalbėsi nesąmoningai ar galų gale pradėsi naudoti šią jėgą taip, kaip jai skirta?

IV DALIS

Dabar, kai supranti pagrindą, - fiziką ir senovės išmintį, - aš išdėstysiu tikslų mechanizmą, per kurį tavo žodžiai programuoja tavo realybę. Aš vadinu tai „realybės fiksacijos kilpa“. Ji susideda iš penkių žingsnių, dirba visą parą ir sukuria visą tavo išgyvenamą patirtį. Ir kai tik tu ją pamatysi, kai tik iš tikrųjų suprasi, kaip ji veikia, tu daugiau nebegalėsi kalbėti nesąmoningai, negalvodamas.

Pirmas žingsnis: žodžiai suteikia prasmę. Kai sakai: „Aš bankrutavęs“, tau atrodo, kad tu tiesiog apsakai, nurodai likutį sąskaitoje. Bet čia ne tai. – Tais žodžiais tu suteiki sau identitetą (tapatybę), klasifikaciją, būties būseną. O tavo nervų sistema, kuri neskiria objektyvios realybės nuo pasikartojančio įtaigojimo, fiksuoja šią klasifikaciją kaip tiesą. Ne laikiną tiesą, ne tiesą šiandienai, o tiesą tapatybės lygmenyje, pastovumo prasme. „Aš esu bankrutavęs“ tau gali reikšti: „Šiuo metu turiu mažiau pinigų nei man norėtųsi“, bet tavo pasąmonei tai reiškia: „Bankrotas – tai kas aš esu, tai mano prigimtis, tai mano asmenybė“. O kai tik kažkas tampa tapatybe, visa tavo sistema organizuojasi taip, kad palaikytų šią tapatybę. Štai kodėl pokyčiai tapatybės lygmenyje yra tokie sunkūs. Tavo ego, ta dalis tavęs, kuri palaiko vidinį suderinamumą, sabotuos viską, kas kelia grėsmę tavo nusistovėjusiai tapatybei. Ne todėl, kad jis blogas, o todėl, kad jis dirba savo darbą – saugo tavo stabilumą ir nuoseklumą. Todėl, kai tu vėl ir vėl sakai „Aš esu bankrutavęs“, tu ne tiesiog kalbi apie pinigus – tu koduoji bankrotą kaip bazinę tapatybę. Ir tavo pasąmonė padarys viską, kas jos galioje, kad įrodytų, jog ši tapatybė yra teisinga.

Antras žingsnis: prasmė nukreipia stebėjimą. Štai kur įsijungia kvantinė fizika. Po to, kai tu užklijavai etiketę, po to, kai suteikei prasmę, per šį lęšį tavo retikulinė aktyvavimo sistema (RAS) pradeda filtruoti realybę.

Retikulinė aktyvavimo sistema, sutrumpintai RAS, yra smegenų dalis, kuri veikia kaip galingas informacijos filtras.

RAS – tai smegenų dalis, kuri nusprendžia, ką tu pastebi, o ką ignoruoji. Tu gali būti kambaryje, kur yra tūkstančiai informacinių signalų, bet RAS praleis tik tuos, kurie sutampa su tavo dabartiniais įsitikinimais (!) ar sprendžiamomis problemomis. Štai kodėl, kai tu nusiperki raudoną mašiną, staiga tu raudonas mašinas pradedi matyti visur. Jos visada buvo šalia, bet dabar tu jas pastebi. Su pinigais tas pats: kai tu paženklinai save kaip bankrutavusį, tavo RAS filtruoja realybę taip, kad rodytų tau tavo bankroto įrodymus. Tu pastebi kiekvieną sąskaitą, kiekvienas išlaidas, kiekvieną žmogų, kuris turi daugiau nei tu, kiekvieną galimybę, kurios negali sau leisti. Ir tu nustoji pastebėti pinigus, kurie jau ateina pas tave, galimybes, kurios yra prieinamos arba kurias turi, gausą, kuri egzistuoja. Ne todėl, kad viso to nėra, o todėl, kad tu to nepastebi. Tavo žodžiai pakeitė filtrą, o filtras pakeitė tai, kas sutraukiama į tavo realybę.

Trečias žingsnis: stebėjimas sutraukia (kolapsuoja) tikimybę. Dabar mes esame grynai Vilerio teritorijoje. Tavo sufokusuotas dėmesys į bankrotą, sustiprintas žodžiais ir nufiltruotas su RAS, pradeda sutraukti, mažinti, gryninti tikimybės bangą. Atsimink: kvantiniame lygyje vienu metu egzistuoja daugybinės realybės. Yra laiko linija, kur tu patiri sunkumus, yra laiko linija, kur tu klesti, yra laiko linija, kur tu esi kažkur per vidurį. Visos jos egzistuoja kaip tikimybės bangos, kol tu nepradedi stebėti, gryninti, versti vienos iš jų į formą. Ir tavo stebėjimas nėra neutralus – jis pasirenka, kokia banga bus sutraukta, išgryninta. Kai tu sakai: „Aš visada be pinigų“, o tada žiūri į savo banko sąskaitą su šiuo lūkesčiu, tu ne tiesiog matai tai, kas yra – tu sutrauki konkrečią laiko liniją, - nepritekliaus, nesėkmės liniją, - į materialią formą. O kadangi kvantinis stebėjimas yra dalyvavimas, tavo lūkestis veikia rezultatą. Tai buvo įrodyta laboratorijose tūkstančius kartų. Stebėtojo efektas nėra diskusijų objektas – tai patvirtintas mokslas, ir jis liečia tavo banko sąskaitą taip pat, kaip ir elektronus. (Piramidė iš viršaus ir iš apačios; Motociklo dydis prie penkiaaukščio)

Ketvirtas žingsnis: pasikartojimas stabilizuoja, užtvirtina rezultatą. Štai kas daro šią kilpą tokią pavojingą: kiekvieną kartą, kai tu kartoji frazę, tu sustiprini matavimą, fiksaciją. Tai panašu į tai, tarytum fotografuotum tą pačią sceną vėl ir vėl. Su kiekvienu pakartojimu vaizdas tampa ryškesnis, apibrėžtesnis, tvirtesnis. Kai sakai „Aš visada be pinigų“ vieną kartą – tu sutrauki, pritrauki tikimybę. Kai sakai tai 100 kartų – tu stabilizuoji, paverti šią tikimybę į tvarią realybę. Tavo pasąmonė priima pasikartojimą kaip įrodymą. Vienas stebėjimas gali būti atsitiktinumas, 100 stebėjimų – tai jau tiesa. Taip formuojasi įpročiai, taip įsitvirtina įsitikinimai, taip užfiksuojama tapatybė, - tavo likimas. Ir patys pavojingiausi pakartojimai – tai tie, kurių tu net nepastebi: automatinės frazės, prabėgom pasakyti komentarai, pokštai apie save. „Aš toks prastas su pinigais, cha-cha“, „Aš turbūt viską sugadinsiu“, „Tai ne tokiems kaip aš“. Kiekviena iš šių frazių – kvantinis matavimas. Ir kiekvienas matavimas šiek tiek stipriau sutraukia tavo ateitį į šį šabloną.

Penktas žingsnis: rezultatas sustiprina kalbą. O tada tu neišvengiamai (nes tu mėnesius ar metus sutraukinėjai tai į formą) pamatai rezultatą: ateina sąskaita, atsiranda netikėtos išlaidos, galimybė žlunga, pinigai išeina taip pat greitai, kaip atėjo.

Todėl reikia nusistatyti tikslus ir dirbti į ateitį. – Čia ir yra dar viena prasmė planuoti ateitį 300 metų į priekį.

Ir ką tu sakai, kai tai įvyksta? „Štai, matai, aš gi sakiau! Aš visada be pinigų, man visada taip“. Ir kilpa užsidaro. Ciklas kartojasi, realybė įsitvirtina. Tu panaudojai savo sukurtą rezultatą kaip įrodymą, kad kurtum jį iš naujo. Štai spąstai, štai kalėjimas, štai grįžtamojo ryšio kilpa, kurioje dauguma žmonių gyvena visą gyvenimą, net nesuvokdami jos. Jiems atrodo, kad jie tiesiog sąžiningi, realistiški, kalba, kaip yra. Bet tai ne taip. Jie nepertraukiamai atkuria tą pačią realybę per nesąmoningą kalbinį kartojimą.

Pavyzdžiai, kaip veikia ta grįžtamojo ryšio kilpa:

Sveikata: „Aš visada sergu žiemą“.

Pirmas žingsnis: tapatybės suteikimas („Aš esu tas, kuris serga žiemą“).

Antras žingsnis: RAS filtruoja simptomus (pastebi kiekvieną gerklės perštėjimą, kiekvieną kosulį, kiekvieną peršalusį žmogų šalia).

Trečias žingsnis: stebėjimas sutraukia, supaprastina galimas tikimybes iki konkrečios ir ją pritraukia (tavo imuninė sistema reaguoja į tavo lūkestį).  

Ketvirtas žingsnis: pasikartojimas (tu sakai tai kiekvienais metais, programuodamas vis giliau).

Penktas žingsnis: rezultatas (tu iš tikrųjų susergi, patvirtindamas savo teisumą ir stiprindamas kilpą).

Santykiai: „Aš visada pritraukiu ne tuos žmones“.

Pirmas žingsnis: tapatybė.

Antras žingsnis: filtras (pastebi „raudonas vėliavas“, ignoruoji „žalias“, koncentruojiesi į problemas).

Trečias žingsnis:  sutraukimas (tu nesąmoningai renkiesi partnerius, kurie atitinka tavo lūkestį).

Ketvirtas žingsnis: pasikartojimas (kiekvieni nesėkmingi santykiai sustiprina šabloną).

Penktas žingsnis: rezultatas (eiliniai blogi santykiai, ir tu vėl įrodai sau, kad buvai teisus).

Karjera: „Manęs niekada nepakels pareigose“.

Pirmas žingsnis:  tapatybė (aš ne tas, kurį paaukština).

Antras žingsnis:  filtras (pastebi kiekvieną kartą, kai tave užmiršta, ignoruoji pozityvius signalus).

Trečias žingsnis: sutraukimas (nesąmoningai elgiesi taip, kad patvirtintum savo įsitikinimą).

Ketvirtas žingsnis: pasikartojimas (pasakoji šitą istoriją savo draugams, šeimai, sau pačiam).

Penktas žingsnis: rezultatas (Paaukštinimo nėra. Kilpa sustiprėjo).

Matai dėsningumą? Tavo žodžiai sukuria filtrą, filtras nukreipia stebėjimą, stebėjimas sutraukia tikimybę, pasikartojimas stabilizuoja realybę, realybė sustiprina žodžius. Ir taip ratu, metai po metų, dešimtmetis po dešimtmečio. Ir štai iš tikrųjų gąsdinanti dalis: dauguma žmonių net nesuvokia, kad daro tai. Jiems atrodo, kad jie tiesiog aprašo realybę, sąžiningai žiūri faktams į akis. Bet jie nieko neaprašo – jie konstruoja, jie stato, jie programuoja - kiekvieną dieną. Nullus stultorum est… Deja.

Dabar pakalbėkime apie tai, kaip senovės pasaulis vadino šį mechanizmą: prakeiksmas. Tu girdi šį žodį ir galvoji apie Holivudo užkeikimus, vudu lėles, mistiką. Bet pašalink mistiką, ir štai kas yra prakeiksmas iš tikrųjų: pasikartojantis neigiamos baigties matavimas. Štai ir visas mechanizmas. Kažkas sako: „Tu niekada nieko nepasieksi“. Tai pradinis matavimas, pirmas stebėjimas, pirmas tikimybės sutraukimas. Jei tu tai išgirdai, priėmei ir pradėjai kartoti sau – tu prisiėmei matavimą sau. Tu tęsi stebėjimą, tu stiprini sutraukimą. Prakeiksmui nereikia magijos – jam reikia tavo sutikimo ir tavo pakartojimo. Ir patys pavojingiausi prakeiksmai, griaunantys gyvenimus, jie ne kitų - jie paties užsidėti. Nes niekas neturi tokios prieigos prie tavo pasąmonės, kaip tu pats. Niekas nekartoja tau pranešimų taip dažnai, kaip tu sau juos kartoji. Niekieno žodžiai neveikia tavęs stipriau, nei tavo paties (jei neprisiimi, jei sugebi neprisiimti, - esi stipresnis. Ir prakeiksmai, "burtai" nebeveikia). Kiekvieną kartą, kai sakai „Aš nepakankamai protingas“, „Aš per senas tam“, „Mano atmintis blogėja“, „Aš turbūt susikirsiu“, „Man niekada niekas nepavyksta“, „Man tiesiog nesiseka“, „Tai ne tokiems kaip aš“ – tu prakeiki save. Tu atlieki kvantinį matavimą, kuris sutraukia tavo ateitį į šį konkretų apribojimą. Ir liūdniausia – tu galvoji, kad tiesiog esi realistiškas. Tu galvoji, kad apsaugai save nuo nusivylimo. Tu galvoji, kad tiesiog esi sąžiningas. Bet ne – tu naudoji pačią galingiausią kūrybinę jėgą iš egzistuojančių, - savo balsą, kad programuotum apribojimus savo gyvenime.

Dabar leisk parodyti, kodėl vienuoliai praktikavo tylą. Tau sakė, kad tai dėl nuolankumo, atsidavimo, proto apvalymo maldai. Paviršiniame lygyje – taip. Bet gilesnis supratimas, kuriuo jie nesidalino su pašaliniais, buvo toks: tyla apsaugo nuo priešlaikinio realybės sutraukimo. Vienuoliai suprato, kad kalba fiksuoja baigtis, kad kalba sutvirtina likimą. Tylėdami jie saugojo savo ateitį atvirą, takią, pilną potencialo, galimybių. Jie išsaugojo superpozicijos būseną. Vėl prisimink Šriodingerio katiną: kol tu neatidarei dėžės, katinas vienu metu gyvas ir miręs, egzistuoja visos galimybės. Tą akimirką, kai tu atidarai dėžę, kai stebi – viena galimybė tampa realia, o visos kitos išnyksta. Tyla – tai laikyti dėžę uždarytą. Kalba – tai atidaryti ją. Ir jei tu nesi tikras, kokios baigties nori, jei tavo ketinimas nėra išgrynintas, jei tu vis dar susipainiojęs ar turi vidinių konfliktų – tyla saugo tave nuo neteisingos laiko linijos sutraukimo.

VI DALIS

Praeities sutraukimas: štai ką dauguma žmonių praleidžia – tu ne tiesiog sutrauki savo ateitį, tu performuoji savo praeitį. Kiekvieną kartą, kai pasakoji istoriją apie savo praeitį, tu ne šiaip daliniesi prisiminimais – tu vėl juos kuri dabartyje. Tu pasakoji istoriją apie skyrybas: „Ji niekada nevertino to, ką aš dėl jos dariau“. Matavimas atliktas. Praėję santykiai sutraukiami į neįvertintas pastangas. Tu pasakoji istoriją apie karjerą: „Aš ariau kaip prakeiktas ir nieko negavau mainais“. Matavimas atliktas. Gyvenimo kelias sutraukiamas į neapmokėtą auką. Tu pasakoji istoriją apie vaikystę: „Mes niekada neturėjome nieko pakankamai, neturėjome pritekliaus “. Matavimas atliktas. Pradinė asmenybės istorija sutraukiama į deficitą. O dabar kvantinė tiesa, kuri gali apversti tavo suvokimą: tavo pasąmonė nepažymi prisiminimų kaip praeities, ji saugo juos kaip duomenis apie tapatybę – šiandienos tapatybę, šiandienos tavo būseną. Kai tu vėl ir vėl pasakoji šias istorijas, pasąmonė negalvoja „Tai buvo tada, o dabar kitaip“, ji galvoja „Tai ir yra , - Toks aš ESU“. Ir ji stato tavo dabartį bei ateitį pagal šią tapatybę. Štai kodėl žmonės, kurie nuolatos gromuliuoja senas žaizdas, nepagyja. Ne todėl, kad žaizdos per gilios, o todėl, kad jie toliau jas atidaro per kalbinį kartojimą. Kiekvieną kartą, kai pasakoji istoriją, tu iš naujo matuoji skausmą dabartyje. Kiekvieną kartą, kai aprašai, kas visada vykdavo, tu programuoji, tu kuri to tęsinį. Kiekvieną kartą, kai aiškini „kodėl aš toks“, tu fiksuoji save tokį, daraisi, tampi tokiu.

Naktinis įtvirtinimas ir tada – finalinis dienos sutraukimas. Tu guli lovoje, peržvelgi praėjusią dieną. Ir ką tu galvoji? „Aš padariau nepakankamai... reikėjo pasielgti geriau... rytoj turbūt bus tas pats... aš nejudu į priekį“. Keturi finaliniai matavimai prieš miegą. O miegas yra kritiškai svarbus, nes hipnagoginėje būsenoje tarp budrumo ir miego pasąmonė yra maksimaliai imli. Viskas, ką įtaigoji sau šiomis akimirkomis, koduojama su maksimalia jėga. Ir išeina taip, kad kiekvieną dieną tu pabaigi programuodamas neadekvatumą, gailestį, sąstingį, bejėgiškumą - tiesiai į pasąmonę, kuri pabunda kitą rytą ir sukuria dar daugiau to paties. Štai jis – nematomas kalėjimas. Kalbinė kilpa. Kvantiniai spąstai. Ir tu joje esi taip ilgai, kad galvoji, jog tai tiesiog realybė. Bet tai ne realybė – tai tavo realybės stebėjimas, kuris tapo realybe per sutraukimo mechanizmą.

Terminas hipnagoginė būsena yra ypatingas sąmonės tarpas tarp budrumo ir miego (užmigimo procesas).

Štai kodėl ši būsena laikoma tokia svarbia programuojant savo realybę:

1. Maksimalus pasąmonės imlumas

Šiame „tarpiniame“ etape jūsų pasąmonė tampa itin atvira naujai informacijai.

• Saugiklio išjungimas: Budrumo metu veikiantis „loginis filtras“, kuris dažnai atmeta teigiamas mintis kaip netikras, užmigimo metu susilpnėja.
• Kodavimas: Viskas, ką sau įtaigojate šioje būsenoje, koduojama su maksimalia jėga.

2. Ryšys su Ketvirtuoju protokolu

Autorius šią būseną tiesiogiai sieja su naktiniu peržiūros ritualu:

• Perrašymas: Kai gulėdami lovoje emociškai perrašote dienos įvykius (per-sutraukiate bangą), pasąmonė priima šią naują versiją kaip faktinę tiesą apie jūsų tapatybę.
• Poveikis rytojui: Kadangi pasąmonė saugo duomenis be laiko žymų, hipnagoginėje būsenoje „įrašytas“ teigiamas vaizdinys tampa jūsų ateities pagrindu.

3. Energetinė fiksacija

Norisi perspėti, kad dauguma žmonių šią būseną išnaudoja „negerai“ – galvoja apie dienos nesėkmes, nuovargį ar baimes.

• Klaida: Taip jie atlieka finalinį „dienos sutraukimą“ į neigiamą realybę, kurią pasąmonė kitą rytą vėl atkuria.
• Sprendimas: Naudoti šį laiką sąmoningai nustatant teigiamą koherentišką dažnį. Terminas koherentiškas dažnis (arba suderintas dažnis) nagrinėjamame kontekste apibūdina būseną, kai mūsų mintys, emocijos ir žodžiai veikia vieningu, stipriu ir kryptingu ritmu. - Kai jūsų vidinis monologas (kalba), vaizdiniai (stebėjimas) ir emocinė būsena sutampa. Toks vieningas dažnis turi milžinišką galią „sutraukti bangą“ į norimą fizinį rezultatą. Tai priešingybė „triukšmui“ ar vidiniam konfliktui. O Nekoherentiškas dažnis: Kai sakote viena („noriu būti sveikas“), galvojate kita („bijau, kad liga progresuos“), o jaučiate trečia (nuovargį). Šios skirtingos bangos viena kitą gesina, todėl signalas į kvantinį lauką yra silpnas.

Apibendrinant: Hipnagoginė būsena yra jūsų „vidinio kodo“ redagavimo langas, kuriame jūsų ištarti žodžiai ir jausmai tiesiogiai formuoja rytojaus fizinę realybę.

Gerai, tu pamatei mechanizmą. Tu supratai fiziką. Tu atpažinai save šiuose modeliuose. Dabar – ką su tuo daryti? Kaip tai pakeisti? Kaip perprogramuoti dešimtmečiais nesąmoningos kalbos sąlygotus modelius? Kaip paversti teoriją į praktinę transformaciją, kurios rezultatus būtų galima pamatyti jau šiandien vakare? Ne per afirmacijas, kurios atrodo netikros, ne per pozityvų mąstymą, kuris neišsilaiko, ne per norų klostes, renkančias tik dulkes, o per protokolą. Per tikslumą. Per kvantinio stebėtojo discipliną. Aš duosiu tau septynis konkrečius protokolus. Tai ne patarimai, tai ne „pabandyk, jei norėsi“. Tai moksliniai įsikišimai, pagrįsti kvantine mechanika ir senovės išmintimi. Naudok juos tiksliai taip, kaip aprašyta, ir tu pradėsi sutraukinėti kitas realybes per 48 valandas. Praleisk juos arba daryk bet kaip – ir niekas nepasikeis. Pasirinkimas tavo. Yra tokia daina – “Kopėčias dangun tu renkiesi PATS". – Pasirinksi per trumpas ar per ilgas, tiesias ar kreivas – nuo tavęs priklauso.

Pirmas protokolas: kalbos auditas 48-ioms valandoms. Pirmiausia tau reikia pamatyti tai, kas nematomą. Tau reikia pastebėti savo nesąmoningus kalbinius šablonus (stereotipus). Štai kaip tai padaryti: per sekančias 48 valandas, pradedant nuo momento, kai pabaigsi skaityti tai, tu tapsi savo paties kalbos liudininku. Ne tam, kad teistum, ne tam, kad iškart taisytum, o tam, kad pamatytum. Būtina įranga: nedidelė užrašų knygelė arba užrašai telefone. Griežtas sąžiningumas su pačiu savimi.

Praktika: kiekvieną kartą, kai pagauni save sakant kažką apie save, savo gyvenimą, savo praeitį ar ateitį – užsirašyk tai pažodžiui. Būtent taip, kaip tu tai pasakei. Atkreipk ypatingą dėmesį į tokias formuluotes: „Aš visada...“, „Aš niekada...“, „Aš negaliu...“, „Aš nesu...“, „Aš ne…“, „Aš baisiai...“, „Aš tiesiog toks...“, „Žmonės kaip aš...“, „Mano amžiuje...“. Taip pat stebėk, kaip aprašai savo kūną, kaip kalbi apie pinigus, kaip aiškini savo praeitį, kaip aprašai santykius, kaip reaguoji į komplimentus, kaip atsakai į galimybes. Kodėl tai veikia? - Tu negali pakeisti to, ko nepastebi. O 95 % tavo kalbinio programavimo yra visiškai nesąmoninga, todėl nepastebima. Tu tari šias frazes automatiškai, reflektoriškai, nesusimąstydamas. Šis auditas nesąmoningumą pakelia iki suvokimo to, ką kalbi. O kvantiniu požiūriu – stebėjimas keičia tai, kas stebima. Tą akimirką, kai tu pradedi pastebėti savo kalbą, tu jau nutrauki automatinį šabloną.

Įspėjimas: bus nepatogu. Tu būsi pritrenktas, kaip dažnai sutraukinėji neigiamas realybes. Tau gali tapti gėda, nejauku, galbūt supyksi ant savęs. Ne vertink viso to, - tiesiog stebėk. Tu ne blogas, tu ne silpnas –tiesiog tavęs niekada niekas to nemokė. Ir tu pirmą kartą matai tave valdžiusią programą.

Antras protokolas: neatidėliotinas nutraukimas. Po 24–48 valandų stebėjimo tu esi pasiruošęs intervencijai, įsikišimui. Praktika tokia: pagauk save vidury sakinio. Sustok. Performuluok. Tai reikalauja budrumo, sąmoningumo, pastangų. Bet tai pats galingiausias kvantinis įsikišimas, kvantinė intervencija, kurią tu gali atlikti.

Pavyzdžiai: kai sena frazė pradeda formuotis prote – „Aš prastai nusimanau apie technologijas“, „Aš visada viską sugadinu“, „Aš niekada negalėsiu sau to leisti“, „Mano amžiuje aš negaliu...“ – nedelsdamas nutrauk: STOP! Pauzė. Įkvėpimas. Neleisk sakiniui pasibaigti. Būtent užbaigimas užfiksuoja šabloną. Tada ramiai ir sąmoningai pakeisk jį nauja instrukcija: „Aš mokausi nusimanyti technologijose“, „Aš tampu geresnis tame“, „Aš mokausi kurti tokį pajamų lygį“, „Aš gebu augti bet kokiame amžiuje“. Pauzė pertraukia automatinę kilpą. Pakeitimas duoda sąmonei naują kryptį įvykių rikiavimui. Pastebėk skirtumą: tu nemeluoji, neapsimetinėji, neignoruoji problemų – tu pasirenki kitą tikimybę sutraukimui. Vietoje to, kad matuotum (nukreiptum) save į užfiksuotą neigiamą būseną, tu matuoji (nukreipi) save į atvirą trajektoriją. „Aš nemoku dirbti su technologijomis“ – užfiksuota būsena. „Aš mokausi geriau suprasti technologijas“ – atvira trajektorija, procesas, galimybė. Kvantinis skirtumas milžiniškas. Užfiksuotos būsenos uždaro tikimybę, jos pritvirtina banginę funkciją prie tik vienos formos. Atviros trajektorijos išsaugo tikimybę, jos laiko lauką tãkų, nestabdo jo galimybės judėti, keistis. Tai skirtumas tarp „Aš bankrutavęs“ (būsenos sutraukimas) ir „Aš kuriu savo turtą“ (trajektorijos atidarymas). „Aš sergu“ (užfiksuota forma) ir „Aš tampa sveikesnis“ (tikimybės išsaugojimas). Tos pačios aplinkybės, bet kitoks stebėjimas, kitoks matavimas, kitokia realybė. Pažangi technika: po performulavimo ištark naują frazę garsiai. Net jei esi vienas. Kodėl? Nes ištarti žodžiai turi didesnį kvantinį svorį nei mintys. Garsas – tai vibracija. Vibracija veikia materiją. Ištardamas naują formuluotę, tu įtvirtini ją lauko lygmenyje.

Trečias protokolas: strateginės tylos praktika. Atsimink vienuolius – jie išsaugojo tikimybės erdvę per tylą. Tu darysi tą patį.

Praktika: viena valandą kiekvieną dieną, pageidautina ryte, kalbėk kaip įmanoma mažiau. Nebūtinai visiška tyla, bet strateginė (tyla). Jokių perteklinių komentarų. Jokių automatinių reakcijų. Jokio nejaukių pauzių užpildymo. Jokių skundų. Jokių istorijų apie savo problemas. Jokių apribojimų aprašymų. Ką tai duoda? Kiekvienas žodis – tai matavimas. Dauguma tavo žodžių – nesąmoningi senų programų pakartojimai. Tyla sustabdo transliaciją. Įsivaizduok taip: tavo burna metų metais transliavo tą patį dažnį, tą patį signalą, tą pačią programą. Šis signalas metų metais sutraukinėjo tas pačias realybes. Tyla nutraukia perdavimą. Ir šiame tarpe, šioje erdvėje tarp transliacijų gali atsirasti naujos galimybės. Laukas gali persirikiuoti be tavo nuolatinio įsikišimo. Kaip tai įdiegti?

Pabusk. Negriebk iškart telefono. Nejunk televizoriaus (kompiuterio). Nepradėk vidinio monologo. Sėdėk tyloje. Stovėk tyloje. Atlik rytinius veiksmus tyloje. Jei gyveni ne vienas – įspėk iš anksto: „Aš praktikuoju rytinę tylą dėl psichinės sveikatos“. Naudok gestus, jei reikia. Daryk tai ramiai ir natūraliai, be keistumų ar agresijos. Per šią valandą: sąmoningas kvėpavimas. Stebėjimas be vertinimo. Minčių suvokimas be jų įgarsinimo. Kūno pojūtis be komentarų apie jį. Tu pastebėsi: protas rėks, reikalaus kalbėti, komentuoti, analizuoti - senoji programa bando atstatyti kontrolę. - Tegul rėkia. Nesivelk į dialogą. Tiesiog kvėpuok. Tiesiog stebėk. Tiesiog būk. - Tai sukuria kvantinę erdvę. Erdvę naujoms laiko linijoms. Erdvę naujoms tikimybėms. Erdvę gyvenimo perstatymui pagal naują dažnį.

Ketvirtas protokolas: naktinis peržiūros ritualas. Šis metodas atėjo iš Nevilio Godardo, bet jį patvirtina Vilerio kvantinė mechanika ir atidėto pasirinkimo koncepcija.

Nevilis Godardas (Neville Goddard, 1905–1972) buvo vienas įtakingiausių XX a. Naujojo mąstymo (New Thought) filosofų ir mistikų, kurio idėjos sudaro stuburą mūsų temai apie „kvantinį kodą“. Jo pagrindinė mokymo ašis – „Vaizduotė kuria realybę“. Štai kaip jo principai susiję su jūsų nagrinėjamomis temomis:

1. Jausmas yra paslaptis (Feeling is the Secret)

Tai garsiausia Nevilio knyga ir pagrindinė idėja, kurią autorius mini kalbėdamas apie hipnagoginę būseną:

• Ne tik žodžiai: Nevilis teigė, kad kvantinis laukas (arba pasąmonė) reaguoja ne į tai, ko norite, o į tai, kaip jaučiatės.
• Baigta baigtis: Atliekant naktinį peržiūros ritualą, Nevilis pataria įsijausti į būseną, kurioje jūsų noras (pvz., puiki sveikata) jau yra faktas. Jūs užmiegate ne norėdami pasveikti, o būdami sveiki.

2. Gyvenimas iš „pabaigos“ (iš "galo"}

Nevilis sukūrė koncepciją, kad reikia stebėti pasaulį ne link savo tikslo, o iš savo tikslo:

• Bangos sutraukimas: Jūsų Rytinė deklaracija yra Nevilio principo taikymas praktikoje – jūs deklaruojate savo tapatybę iš pabaigos taško: „Aš esu...“.
• Pirmykštis kodas: Kai jūs sakote „Aš esu galingas kūrėjas“, jūs naudojate tai, ką Nevilis vadino „Dieviškuoju vardu“ (I AM – aš esu), kuris akimirksniu pakeičia jūsų stebėtojo poziciją ir sutraukia realybę pagal šį naują kodą.

3. Revizija (Perrašymas)

Tai technika, kurią vaizdo įraše autorius vadina praeities istorijų performavimu (per-sutraukimu):

• Procesas: Kiekvienos dienos pabaigoje Nevilis siūlė mintyse „peržiūrėti“ įvykius, kurie nepatiko, ir vizualiai juos pakeisti tokiais, kokių būtumėte norėję.
• Tikslas: Tai „ištrina“ neigiamus modelius jūsų pasąmonėje, neleisdamas jiems pasikartoti rytoj.

4. Ryšys su Šriodingerio katinu

Nevilio mokymas puikiai paaiškina, kodėl reikia vengti skųstis ar fiksuoti dabartinę blogą būklę:

• Jei nuolat stebite savo ligos simptomus ir apie juos kalbate, jūs laikote „dėžę atidarytą“ ties mirties (ligos) versija.
• Nevilis sakydavo: „Nepaisykite faktų (juslių liudijimų), jei jie prieštarauja jūsų norimai būsenai“. Tai yra strateginė tyla praktikoje – neduoti energijos tam, ko nenorite matyti savo realybėje.

Apibendrinant: Nevilis Godardas suteikia „dvasinį mechanizmą“ tam, ką kvantinė fizika aprašo per formules. Jis moko, kad jūsų vidinis monologas yra tas raktas, kuris kiekvieną sekundę atrakina vieną ar kitą realybės versiją.

Atsimink: stebėjimas dabartyje gali paveikti praeitį. Praktika: kiekvieną naktį prieš miegą tu peržiūri savo dieną. Negromuliuoji, neanalizuoji, neužsiciklini – perrašai. Kaip?

Pirmiausia: gulėdamas lovoje užmerk akis.

Antra: prasuk dieną atgal nuo esamo momento iki pabudimo.

Trečia: kai rasi momentą, reikalaujantį korekcijos, pataisymo – sustok. Kokie momentai reikalauja peržiūros? - Kai kalbėjai apribojimus. Kai jautei bejėgiškumą. Kai tavęs negerbė. Kai suklydai. Kai jautei baimę ar gėdą.

Ketvirta: perrašyk sceną (įvykusį įvykį). Ne šiaip pagalvok kitaip – įsivaizduok kitaip: ryškiai, emociškai, su detalėmis. Jei pasakei: „Aš toks užuomarša“, perrašyk – įsivaizduok, kaip sakai: „Mano atmintis puikiai man tarnauja“. Jei kažkas parodė nepagarbą – įsivaizduok, kad jis rodo pagarbą. Jei patyrei nesėkmę – įsivaizduok sėkmę. Kritiškai svarbu: pajusk naują versiją. Ne tiesiog vizualizuok (įsivaizduok) – pajusk pasididžiavimą, pajusk pasitikėjimą, pajusk pagarbą, pajusk sėkmę. Pasąmonė reaguoja ne į pačius vaizdus, o į emocijas ir sensorinį prisotinimą. Kodėl tai veikia? Pasąmonė nededa laiko žymų į praeitį. Ji saugo prisiminimą kaip duomenis apie dabartinę tapatybę, apie dabartinį tavo “Aš”. Kai tu emociškai perrašai prisiminimus, pasąmonė priima šią versiją kaip tiesą. Ne todėl, kad tu save apgaudinėji, o todėl, kad kvantiniame lygyje praeitis nėra užfiksuota – tai tikimybių laukas, kuris gali būti performuotas, per-sutrauktas dabartiniu stebėjimu.

Vileris parodė tai atidėto pasirinkimo eksperimente. Tu tiesiog taikai tai savo asmeninei laiko linijai. Kas vyksta laikui bėgant? Tavo bazinė tapatybė pradeda keistis. Tu nustoji tapatintis su žmogumi, kuriam kažkas „nutinka“. Tu pradedi tapatintis su žmogumi, kuris kuri savo realybę. Ir šis tapatybės poslinkis pakeičia viską.

Penktas protokolas: rytinė deklaracija. Dabar tu nustatai kryptį. Praktika: kiekvieną rytą, iki tol, kol paliesi telefoną (aš turiu omenyje – būtent iki, tai kritiška, (svarbu)), kol dar neįsileidai pasaulio dažnio – tu nustatyk savo (dažnį). Sukurk nuo 30 iki 60 sekundžių trunkančią deklaraciją. Tai ne norų sąrašas, ne svajonės, ne viltys – tai įsakas, komanda.

Formatas: „Aš esu (tapatybė)“, „Aš kuriu (realybę)“, „Aš pritraukiu (patirtį)“, „Aš įkūniju (kokybę)“.

Pavyzdys: „Aš esu galingas kūrėjas su savo visiškai suverenia (nepriklausoma) patirtimi. Aš kuriu gausos galimybes ir prasmingus, reikšmingus ryšius lengvai ir natūraliai. Aš pritraukiu bendraminčius žmones, resursus ir patirtis, kurios išaukština mano kelią. Aš įkūniju pasitikėjimą, aiškumą ir nesustabdomą impulsą. Tai yra tai, kas aš esu. Tai yra tai, ką aš darau. Tebūna taip“. Priderink tai prie savęs. Įsisavink tai, padaryk savo esme. Bet išlaikyk esamąjį laiką. Išlaikyk teiginio formą. Jokių „pabandysiu“, „tikiuosi“, „kada nors“. Tai yra tai, kas aš esu dabar. Kaip ištarti? Ne su įtampa, ne su neviltinga viltimi, ne su netikru entuziazmu – su ramiu užtikrintumu. Tarytum formuluotum fizikos dėsnį. Nes būtent tai tu ir darai. Tu neprašai visatos leidimo – tu duodi kvantinę komandą. Tu sutrauki konkrečią tikimybės bangą per tiesioginį stebėjimą. Kvantinė mechanika paprasta: tavo ketinimas fokusuoja dėmesį, dėmesys nukreipia stebėjimą, stebėjimas sutraukia (kolapsuoja, pavirsta į) tikimybę. Deklaracija – tai ir yra sutraukimas. Ko vengti: neprikabink neviltingų emocijų (neviltis transliuoja nepriteklių). Ne maldauk ir ne prašyk (tai transliuoja bejėgiškumą). Nesuabejok pasakęs. Abejojimas tuoj pat po pasakymo vėl “išskleidžia” (panaikina) tai, ką tu ką tik sutraukei, užfiksavai. Tiesiog paskelbk, paleisk ir judėk, elkis taip, tarytum tai jau būtų padaryta.

PASTABA:

Nusprendusiam išbandyti šią Rytinę deklaraciją - štai trys trumpi priminimai iš to paties teksto fragmento, kaip tai daryti efektyviausiai:

• Jokio telefono: Deklaraciją būtina atlikti prieš įsileidžiant „pasaulio dažnį“, kad jūsų siunčiamas signalas būtų koherentiškas ir švarus.
• Ramus užtikrintumas: Tarti žodžius reikia ne su maldavimu, o su tokia ramia jėga, lyg deklaruotumėte neginčijamą gamtos dėsnį – būtent tai, pasak autoriaus, „sutraukia bangą“.
• Dėmesys pojūčiui: Svarbu ne tik pasakyti žodžius, bet ir bent akimirkai pajusti tą būseną, kurią deklaruojate (užtikrintumą, sveikatą ar aiškumą).

Šeštas protokolas: švelninančių žodžių pašalinimas. Tai subtilu, bet griaunančiai galinga.

Praktika: atkreipk dėmesį, kaip dažnai tu susilpnini savo paties žodžius „švelnikliais“.

Švelnikliai: „Aš pabandysiu...“, „galbūt...“, „aš manau...“, „tikriausiai...“, „tikiuosi...“, „turbūt...“, „tarytum...“, „ko gero...“. Kiekvienas toks elementas – kvantinė „draudimo polisas“ (apsidraudimas), būdas neprisiimti atsakomybės, būdas apsisaugoti nuo nusivylimo. Bet štai ką girdi tavo pasąmonė: neužtikrintumą, abejonę, autoriteto nebuvimą. Ir ji nepriima tavo komandos rimtai.

Sprendimas: išmesti visus švelniklius. Vietoje „Aš pabandysiu tai padaryti“ sakyk: „Aš tai padarysiu“ arba „Aš to nedarysiu“. Vietoje „Galbūt aš išsiaiškinsiu“ – „Aš aiškinuosi“ arba „Man reikia pagalbos“. Vietoje „Aš manau, aš galbūt eisiu“ – „Aš einu“ arba „Aš neinu“. Vietoje „Tikiuosi, viskas pavyks“ – „Viskas pavyks“ arba „Aš susitvarkysiu su bet kokia baigtimi“. Tai ne apie aroganciją – tai apie energetinį aiškumą. Silpna kalba sukuria silpną sutraukimą (silpną realybės fiksaciją). Stipri, aiški kalba sukuria stiprų, aiškų sutraukimą. Tu pašalini trikdžius iš savo transliacijos. Kas vyksta? Žmonės pradeda priimti tave rimčiau. Galimybės reaguoja kitaip. Tavo nervų sistema pradeda tikėti tavo žodžiais, nes tu pagaliau kalbi su kvantiniu autoritetingumu.

Septintas protokolas: dėkingumo per-fokusavimas (perkėlimas). Finalinis protokolas. Dauguma žmonių visiškai jį praleidžia.

Praktika: kiekvieną kartą, kai ketini pasiskųsti – sustok. Ir nukreipk stebėjimą per dėkingumą arba neutralumą. Ne netikras pozityvas, ne vaidinamas džiaugsmas, bet strateginis stebėjimo peradresavimas.

Pavyzdžiai: vietoje „Šitas transporto srautas (kamštis) baisus“ – nieko nesakyk arba „Aš turiu laiko pagalvoti“. Vietoje „Oras pasibjaurėtinas“ – nieko arba „Sezonai keičiasi“. Vietoje „Aš nekenčiu savo darbo“ – nieko arba „Tai laikina“. Vietoje „Mano kūnas griūna“ – nieko arba „Mano kūnas rodo, kur reikia dėmesio“. Vietoje „Man niekada neužtenka pinigų“ – nieko arba „Aš mokausi geriau valdyti resursus“. Kodėl tai veikia? Skundas – tai stebėjimas. O stebėjimas sutraukia (pritraukia) realybę. Kai tu skundiesi, tu matuoji problemą. O matavimas tai, ką matuoji – stiprina. Todėl nesėkmė tik gilėja. Dėkingumas arba neutralumas irgi matuoja sprendimą. Ta pati realybė – bet kitas stebėjimas, kitas sutraukimas. Kvantinis principas paprastas: laukas reaguoja į tai, kur tu nukreipi dėmesį. Dėmesys į problemas – pasireiškia daugiau problemų. Dėmesys į sprendimus ir galimybes – pasireiškia daugiau sprendimų. Pažangesnis supratimas: tu neneigi problemų egzistavimo, tu pasirenki, kurią realybės dalį stiprinti savo stebėjimu. Bet kokioje situacijoje yra daugybė aspektų. Judėjimas lėtas, bet tu turi laiko pagalvoti. Oras šaltas, bet keičiasi sezonai. Darbas neįkvepia, bet jis laikinas. Tu pasirenki, kokį aspektą sutraukti į dominuojančią realybę.

Integracija (Apjungimas): visi septyni protokolai veikia sinergiškai.

Sinergija (iš graikų k. synergia – „bendras veikimas“) – tai reiškinys, kai kelių elementų sąveika sukuria didesnį bendrą poveikį, nei būtų galima pasiekti sudėjus kiekvieno iš jų atskirus rezultatus. Paprastai tariant, tai principas 1 + 1 = 3 (arba daugiau).

Rytinė tylos valanda plius trys deklaracijos dienos eigoje. Kalbos auditas plius nutraukimas ir performulavimas. Švelniklių pašalinimas plius dėkingumo per-fokusavimas. Naktinis peržiūros ritualas prieš miegą. Tai reikia daryti ne “kai bus nuotaika“.

Jei tu nori kitų rezultatų – tau reikia kitų stebėjimų. Jei tu nori kitų stebėjimų – tau reikia kitos kalbos. Jei tu nori kitos kalbos – tau reikia kasdienės sąmoningos praktikos. Kvantinis laukas nereaguoja į tavo norus – jis reaguoja į tavo dominuojantį dažnį. O šie protokolai keičia tavo dažnį. Mes jau beveik pabaigoje. Surinkime viską į visumą. Tu atėjai čia todėl, kad dalis tavęs jau žinojo. Žinojo, kad kažkas ne taip. Žinojo, kad yra kažkas daugiau. Žinojo, kad gyvenimas, kurį gyvenai – ne tas, kurį esi skirtas nugyventi. Ir dabar tu žinai, kodėl: tavo žodžiai programavo tavo realybę. Ir niekas niekada nemokė tavęs naudotis jais teisingai. Tu dešimtmečius kalbėjai nesąmoningai, sutraukinėdamas apribojimus, matuodamas save į kovą, stebėdamas save į šablonus, kurių niekada nesirinkai. Bet dabar tu tai matai. Ir jau nebegalėsi „atmatyti“.

Džonas Arčibaldas Vileris įrodė, kad stebėjimas sukuria realybę. Senovės mistikai saugojo šią tiesą tūkstantmečius. Ir dabar ji tavo. Tad štai tavo pasirinkimas – svarbiausias pasirinkimas gyvenime. Tu gali uždaryti tai ir grįžti prie nesąmoningos kalbos. Gali apsimetinėti, kad nežinai, ką daro tavo žodžiai. Gali toliau sutraukinėti tas pačias laiko linijas ir tikėtis kito rezultato. Arba tu gali tapti sąmoningu savo realybės architektu. Gali nustoti leisti savo burnai dirbti „autopilotu“. Gali nustoti kreipti save į apribojimus. Gali nustoti matuoti save į gyvenimą, kurio nesirinkai. Ir gali pradėti kalbėti aiškiai, sąmoningai, kryptingai – išsakyti tą realybę, kurios iš tikrųjų nori. Ne kada nors, ne kai sąlygos taps idealios. Ne kai bus nuotaika ar kada būsi pasiruošęs. Šiandien vakare prieš miegą tu atliksi peržiūros ritualą. Tu perrašysi šiandieną. Sutrauksi kitą laiko liniją. Stebėsi kitokią praeitį. Rytoj ryte, dar prieš pasauliui paliečiant tave, tu ištarsi tris deklaracijas. Tu duosi kvantines komandas. Sutrauksi konkrečias tikimybes į formą. Ir sekančias 48 valandas tu stebėsi savo kalbą. Tu pamatysi, iš tikrųjų pamatysi, ką tu kalbėjai, galvojai, matavai, kūrei. Ir tada tu pakeisi tai sąmoningai, kryptingai, visam laikui. Tai ne motyvacija. Tai ne įkvėpimas. Tai instrukcija. Tai protokolas. Tai mechanizmas, pagal kurį realybė funkcionuoja iš tikrųjų. Ir dabar tu turi prieigą prie jo.

Bet štai ko dauguma žmonių nepasakys: žinios be pritaikymo nieko vertos. Tu gali žinoti visa tai ir nieko nedaryti. Gali suprasti mechanizmą ir toliau kalbėti nesąmoningai. Gali matyti šabloną ir vis tiek sutraukinėti (pritraukinėti) apribojimus. Ir jei taip bus – niekas nepasikeis. Visatai vis tiek, ką tu žinai – ji atsiliepia tik į tai, ką tu darai. Todėl tikrasis klausimas ne tame, ar tai tiesa. Tikrasis klausimas: ar tu tai naudosi? Ar esi pasiryžęs 90-čiai dienų sąmoningos kalbos? Ar nutraukinėsi senus šablonus net tada, kai tai nepatogu? Ar skelbsi naują realybę net jei ji iš pradžių atrodo „ne tavo“? Ar galėsi išlaikyti savo dažnį, net jei aplinkiniai bandys grąžinti tave atgal? Ar tapsi stebėtoju, kuris sąmoningai sutraukia norimą laiko liniją? Nes jei taip – jei tu iš tikrųjų prisiimsi šį įsipareigojimą – po šešių mėnesių tu neatpažinsi savo gyvenimo. Ne dėl magijos, ne dėl sėkmės, o todėl, kad tu perprogramuosi savo kvantinį stebėjimo lauką, kad sutrauktum kitas tikimybes. Tu kalbėsi kita kalba. Galvosi kitomis mintimis. Stebėsi kitą realybę. Būsi susipynęs su kitais dažniais. Ir realybė atspindės tai atgal tau. Tiksliai. Todėl, kad tai veikia būtent taip. Tai taip veikė visada. Tu tiesiog nežinojai, kad darai tai. Dabar žinai. Ir jau nebegalėsi pamiršti.

Senovės mistikai šnibždėjo šią tiesą, nes suprato tai, ką šiuolaikinis žmogus pamiršo: realybė klauso kiekvieno žodžio, kiekvienos minties, kiekvieno stebėjimo. Ji dalyvauja. O tavo dalyvavimas nustato tai, ką patirsi. Todėl kalbėk taip, tarytum žinotum, kokią galią laikai. Nes dabar tu žinai. Realybė nėra tvirta, - ji taki, ji atsiliepia, ji pasiduoda formavimui, keitimui. Ir tavo balsas – įrankis, per kurį tu ją formuoji. Naudok jį išmintingai. Naudok jį sąmoningai. Naudok jį galingai. Tavo sekantys žodžiai kuria tavo sekančią realybę. Tegul jie būna prasmingi. Jei tai atsiliepė tavyje ne tik protu, bet ir kūnu – pabandyk suprasti, kokį ribojantį užkeikimą tu nutrauki šiandien. Kokį žodį ar frazę tu iškerpi iš savo kalbos tiesiog dabar. Ir kurkime sąmoningų stebėtojų bendruomenę, kuri atsisako kalbėti nesąmoningai. Sėkmės, jei esi pasiruošęs nustoti sutraukinėti apribojimus. Ir tai tik pradžia. Egzistuoja kur kas daugiau paslėptų dalykų ir dar daug ką reikia ištraukti į šviesą – kiekvieną paslaptį, kiekvieną paslėptą tiesą. Kai pabaigsime, kai įsisavinsi – tave jau nebebus įmanoma valdyti, tavimi nebepavyks manipuliuoti. Sveikas atvykęs į savo kvantinį suverenumą. Užkeikimas sugriautas. Programavimas atšauktas. Kontrolė baigta. Ir tu laisvas. Laisvas iškalbėti savo realybę į egzistenciją. Laisvas pareikšti apie savo jėgą. Esi laisvas sutraukti (pritraukti) tą laiko liniją, kurios iš tikrųjų nori. Tu kūrėjas. Tu visada juo buvai. Tu tiesiog pamiršai. Dabar tu prisiminei. Eik ir kurk. Sąmoningai. Galingai. Visata laukia tavo komandos. Ir ji pasakys: „Taip“.

VISKAS

Straipsniui naudota medžiaga iš Interneto: Youtube,  Wikipedijos, DI ir kitų šaltinių

PT