Trys dalykai apsprendė mano pasaulio ir jo ateities galimybių (į blogąją pusę - pavojų) supratimą:

Spiralė ar tiesė?

Tarp 1970-1980 viešumon iškilo klausimas: Istorija eina tiese (į apačią ar aukštyn, - nesvarbu), ar spirale (viskas kartojasi, tik skirtingai). Eilė dalykų apsprendė atsakymą – spirale: Po bendruomeninės (gimininės) santvarkos atėjo vergovinė, po jos feodalizmas, tada buržuazija, ir, galiausiai, socializmas. O jis – tai ta pati bendruomeninė santvarka, tik jau kitu lygiu. Istorija apsisuko.

Ir tik dabar kilo dar AIŠKESNĖ viena mintis, - komunizmas – tai vergovė kitu lygiu? Ta mintis kilo išgirdus apie naujosios pasaulio tvarkos planavimą ir apie besąlygines (bazines?) pajamas.

Dabar dar neaišku, skaitmeninimas – pinigų, žmonių, visko, - tai ta pati vergovė, kur vergas beteisis?

Tačiau visa tai sako, kad tokia raida – ne atsitiktinumas, kad tai dėsninga, objektyvu ir neišvengiama.

Arba skaitmenizacija, mokslo vystymasis – juk tai reikalinga, juk tai moksliška ir naudinga…

Tačiau…

Su XX amžiaus pabaiga baigėsi 300 metų trukęs kapitalizmo – laisvosios rinkos – laisvės -vystymasis ir spiralės vienos vijos pabaiga. Dabar, kaip minėta, mes turėtume pakliūti į kitą viją, - ir vėl ratu – aukštyn ar žemyn.

Bet ar tikrai? Ar tikrai tai neišvengiama?

Šiandieną toks momentas, kai galime suardyti vijų seką, ir pabandyti nueiti toliau, - vijas ištiesinti.

Tas pat ir su mokslo vystymosi, - gal verta pagalvoti, kad jis vystosi ne ten ir ne taip, kaip turėtų  galėtų? – Ar reikalingos TOKIOS technologijos, kurios yra dabar? Ar reikalinga tokia medicina, farmacija, maistas? Ar reikalinga tokia ekonomika, gamyba, žemės ūkis?

Kalbant apie maistą ir vaistus, apie gyvenimo būdą – kelis milijonus metų gamta derino viską vieną prie kito, - ir dar nebaigė. O mes norime keisti: moralę, maistą, gyvenimo būdą, vaistus, gydymą ir t.t.. Vietoj to, kad ištirti žmogaus galimybes, - kurių žinome tik mikroskopinę dalį, ir tai mąstančiam parodo DI atsiradimas, jo sugebėjimas geriau ir greičiau skaičiuoti, rinkti ir apdoroti informaciją: tas rodo, jog tie dalykai ne patys svarbiausi. Toli gražu. O senovės pasiekimai, mus pasiekę materialine forma, rodo, kad ir čia einame ne tuo keliu.

Balandžiai narve

Seniai pastebėta, jog gyvūnai savo gentainių nežudo, jei jie pasiduoda. Tai daro tik žmonės ir, atrodo, žiurkės. Bet kovoja dėl patelių, dėl maisto, dėl “gyvybinės erdvės”. Buvo padarytas toks eksperimentas: į narvą patalpino du balandžius, patinus. Tai vienas jų – stipresnis, nužudė silpnesnįjį ypatingai žiauriu būdu, - pešiojo plunksna iki tas padvėsė. O juk balandžiai, ypač balti, - taikos ženklas?!

Kalėjimo eksperimentas

 Buvo papasakota istorija (vėliau, sako, ją ekranizavo) apie aukštosios mokyklos (ko gero, instituto) psichologijos ar sociologijos studentų vykdytą eksperimentą: studentus padalijo į dvi grupes. Vienus paskyrė būti kaliniais ir uždarė kamerose, kitus paskyrė kalėjimo prižiūrėtojais. Jau po kelių dienų prižiūrėtojai pradėjo tyčiotis ir kankinti kalinius, o tie pradėjo prižiūrėtojų nekęsti. O juk realiai jie buvo ne kaliniai ir ne prižiūrėtojai. Jie buvo jei ne draugai, tai bent moksladraugiai. Jie buvo studentai, ir ne sporto aukštojoje, o psichologijos-sociologijos specialybės ir turėjo suprasti, jog tai – eksperimentas. Turėjo mokėti ir norėti analizuoti savo elgesį. Tačiau... Suveikė nesupratimas ir nemąstymas (žiūrėkite straipsnį „PROTAS IR PROTINGIEJI“). Tas principas (sąsają, žinoma, irgi ne vienas įžiūrės – vėl ta pati bėda, apsakyta straipsnyje „PROTAS IR PROTINGIEJI“) parodytas kiek akivaizdžiau sovietiniame filmuke „Ožiukas, kuris mokėjo skaičiuoti iki dešimties (1968)“, - jis yra įgarsintas ir lietuviškai (https://www.youtube.com/watch?v=FhQ-6szPc5A).

Išvada:

Kaip sakė vienas mano pažįstamas (ne, ne „aš per daug žinojau" - filmas "Brilijantinė ranka", Mosfilm, 1968) – „Nebijok, geruoju nesibaigs“

 Todėl reikia ruoštis, - jei nieko blogo nebus, tai ir nebus. O jei atsitiks kokia bėda, kokia krizė – yra galimybė išlįsti. Tarp kitko, apie tai, apie (gal) artėjančias problemas ir jų vengimą, straipsnis „Žmonijos nykimas neišvengiamas“

Papildomai

Tie trys mano paminėti dalykai sako, jog karas - neišvengiamas (apie tai straipsnis "Amžina taika - nereali"). Tai iš vienos pusės. Bet iš kitos - tie trys mano paminėti dalykai sako ir tai, jog turime galimybių “augti” – morališkai, dvasiniai, protiškai, ekonomiškai, technologiškai, - bet tik ne ta kryptimi, kuri vyrauja dabar. Augti ir išeiti iš “spiralės” režimo, kuris neteisingas, nepraktiškas, pražūtingas.

Iš tiesų, praktiškai visos pasaulio valstybės tvirtai žengia provincialumo keliu, kuris yra pavojingas ir lemia nesėkme. Provincialumą galima apibūdinti įvairiai, bet, ko gero, labiausiai suprantamas jis bus iš patarlės – “Savam kaime pranašu nebūsi”. Jei yra toks požymis, šalis provinciali. O toks požymis yra beveik visose šalyse, - ar tai būtų religinės, ar mokslinių laipsnių ambicijos, ar asmeninės tuščiagarbiškumo, ar kokios kitos…

Tai iškelia dar vieną mintį, - šiandien pažanga – tai milžiniškas šuolis atgal. Smulkiau bus kitame straipsnyje.

Ir dar viena mintis, - religija tai mokslų pagrindas. Jau nekalbant apie tai, jog švietimo sistemą, galima sakyti, sukūrė jėzuitai. Ir daug amžių mokslu užsiiminėjo ir vienuolynuose. Nes religija atsirado iš gamtos, iš aplinkos stebėjimų, spėjimų, ieškojimų, išvadų, - apie tai straipsnis ("Religijos nauda"), kuriame visa tai smulkiau.

Kas liečia religiją. Globalistai teisūs, - reikalinga nauja religija. - Taip, tačiau ne tokia, kokią jie siūlo. Jos dalį sudaro kai kurie jau paskelbti atradimai. Žinoma, toji naujoji religija irgi gyvuos nelabai ilgai – apie kokį tūkstantį metų. Apie naują religiją – kitas straipsnis.

Ir dar viena išvada iš to, kas pasakyta aukščiau ir to, ką mums diktuoja nūdiena: iš tiesų reikalinga nauja pasaulio tvarka, pagrįsta kitokiu – sveikesniu – požiūriu į aplinką, ir pagrįsta naująja religija. – Pagrindas - gamtos dėsniai.

Jei viso to neatsitiks – vienareikšmiai – vėl grįšime į spiralę, ar dar blogiau – pražūsime. Turiu galvoje civilizaciją. Nors, mano nuomone, blogesnis dalykas yra ne pražūtis, o negalėjimas pažinti aplinką, dėsnius. Negalėjimas vystytis, negalėjimas pažinti save, savo galimybes, aplinką, ir siekti tobulumo.

Straipsniui naudota medžiaga iš knygų, interneto ir padedant DI GEMINI

LPT

 s aurys.lt