MASINIO NAIKINIMO MAISTAS

ETNINIS MAITINIMASIS

Šiandien miestų, megapolių gyventojai turi prieigą prie milžiniško kulinarinio asortimento – čia tau ir kiniška, čia tau ir vietnamietiška, indiška, košerinė, labai daug visokios azijietiškos virtuvės. Kas mums gerai, o kas mirtis? Ar galima visa tai valgyti? Ir toji pagarsėjusi ajurveda, kuri dabar tokia populiari - ką gi galima valgyti?

Toks maistas labai viliojantis. Vidurio juostos gyventojams... Bet mums juk norisi visko paragauti. Pažiūrėk į kinus, juos matome mūsų kiniškuose restoranuose, - jie valgo ten. Visiškai logiška, nes jie savo virtuvę visada vežiojasi su savimi ir net nebando svetimos virtuvės. Jiems tai neįdomu. O kodėl? Todėl, kad tai - protingi vyrukai. O galbūt yra kažkoks nurodymas, kad laikytųsi savo? Tai labai išmintinga pozicija. O koks mūsų etninis maitinimasis... bananai dabar, turbūt, pirmoje vietoje. Tai yra, mes perėjome prie svetimo etninio maitinimosi.

Išeina taip, kad mes neturime lygios etninės grupės? Ten tiek visko sumaišyta, kad apskritai neaišku, kuo maitintis. Taip, yra etnosai, kurie aiškiai laikosi savo mitybos: havajiečiai – kokosai, dar ten jūros gėrybės, - ji ne itin plati, ne itin išsišakojusi ta jų mityba. Na, avienos jie gal niekada gyvenime net neparagaus, bet jie su tuo puikiai jaučiasi. Sakykime, Kazachstanas – kupranugarių pienas, ten kažkokie kupranugarių sūriai yra. Pas mus nėra, pas juos yra. Kumelių pienas, ten prašom, soros – puiku. Štai tam tikras rinkinys sąlyginiam lietuviui: ropė, kopūstas, žalumynai, grybai, žvėriena, žuvis – kodėl gi ne? Uogos, kažkokie vaisiai, kurie prieinami, bet tikrai ne bananai.

Ir tokiu būdu kiekviena tautybė iš principo turi mitybą, prie kurios ji jau seniai prisitaikiusi. Jau suderinta fermentų sistema, jau suderinta mikrobiotos, mikrobiomo sudėtis. Ir tada išeina, kad tu tai suvalgei, tau viskas greitai susivirškino, tu nuėjai, kaip sakoma, savo reikalais ir puikiai vėliau viską įsisavinai, o tada atidavei tai, kas nereikalinga. Viskas, jokių problemų su virškinimu teoriškai. Bet tas produktų asortimentas dabar... aš net neminėsiu apskritai perdirbtos produkcijos, paruoštos produkcijos, transriebalų ir kitų dalykų. Bet tas asortimentas didmiesčių gyventojams – tai, ką mes dažniausiai perkame prekybos centruose... koks yra pačių neteisingiausių, nekomplementarių produktų „topas“? Ten juk yra ir kažkokie žemės riešutai, ir kakava – ar tai išvis galima?

Yra toks supratimas kaip sveikas žarnynas. Dabar tai tik teorinė sąvoka, žinoma. Štai jei tavo sveikas žarnynas ir tu apskritai neturi jokių problemų, niekada negėrei jokių antibiotikų, jokių hormonų niekada nevartojai, niekada nepatiri streso – gulėjai ten 33 metus prie krosnies ir staiga išėjai toks sveikutis ir nuėjai į šiuolaikinį prekybos centrą... net jei tu ten nusipirksi žemės riešutų, iš esmės nieko tau nenutiks. Bet yra ne tavo produktai – juk nemoki tu su jais ypatingai elgtis. Tie patys bananai, žemės riešutai, beje, irgi ne visai mūsų. Arba kakava – na, iš kur kakava? Kava – visi pamišę dėl tos kavos. Na, kokia gi kava pas mus? Kodėl čia pas mus kava – nesuprantama. Gali prie jos prisitaikyti teoriškai, taip, bet geriau tam tikrų dalykų vengti.

Tie patys žemės riešutai – kas daug metų dirba imunodietologu, mato: žemės riešutai su niekuo iš mūsų normaliai nesusijungia. Kava praktiškai pas visus raudonojoje zonoje. Ten koks nors kiaušinio baltymas labai dažnai dabar pradėjo „iššokti“. Atrodytų, kodėl? Mes gi žinome apie vištos kiaušinius. - Todėl, kad skiepija, ilgai skiepijo vakcinomis, užaugintomis ant vištos embriono. O lesalas su antibiotikais ir modifikuotais grūdais… Tai reiškia, pas mus yra tai, ką mes realiai blogai toleruojame. Bet jei kalbėti apie „topą“, tai turbūt pats bjauriausias dalykas, kurį mums reikėtų pašalinti iš savo gyvenimo – tai visgi mielės. Mielių antigenas. Tai tiesiog labai blogai.

Žinoma, antras dalykas – tai šiuolaikiniai kviečiai. Tai tiesiog ne maistas, tai tiesiog masinio naikinimo ginklas! Kviečiai arba miltai? Balti miltai. Jau patys savaime jie nėra gerai. Kviečiai dabar savyje turi labai daug gliuteno, lipnumo. Tai sunki substancija. Kviečiuose, kuriuos valgė mūsų protėviai, irgi buvo gliuteno. Ir visi man sako: „Ko jūs prie to gliuteno prisikabinote?“ Bet aš neprisikabinau, - jei, vėlgi, būtų idealus virškinimas, galbūt mes badaudami susitvarkytume ir su tuo gliutenu. Bet gliuteno tapo daugiau – šitos lipnios masės jos 70 kartų daugiau nei pradinėse kviečių veislėse. Tai daug. Mūsų tiems nelaimingiems žarnynams –daug. Todėl reikėtų minimizuoti šiuolaikinę kvietinę produkciją. O balti miltai dar apdoroti tokia chemija, kad ten tiesiog nieko gyvo nėra. O mielės – na, tai kenksmingi grybai, grybeliai, - ten ištisos didelės populiacijos tų įvairių blogų (kenkiančių) grybų.

Apie ką eina kalba? Kad nevalgyti mielinės produkcijos, kurią mielės jau perdirbo. Jos gi toje duonoje, kurios, kaip jau supratome, neverta tokiais dideliais kiekiais vartoti. Bet juk tos mielės kepant turi žūti – ir kame ten žala? Ten gi ir vitaminai... 

Mielės tai žūsta. Pas mus labai ilgai... tiesą sakant, dar ir dabar B grupės vitaminus išgauna būtent iš mielių kultūrų. Bet reikalas tas, kad jei - vėlgi grįžtame, - būtų sveiki žarnynai, būtų sveika mikrobiotinė plėvelė, mielėms nebūtų ko ieškoti – toms mielėms, prie kurių mes pripratome. Bet dabar naudojamos mielės – tai kitos mielės. Kaip ir kiti kviečiai. Mes sakome: „Duona, mes visą laiką valgėme duoną“. Sakau: „Atsiprašau, buvo kita duona“. Pirma, ten buvo rugiai, ten buvo kiti kviečiai, ten buvo kitos mielės – raugo mielės. Tai visiškai kitos mielės.

Dabar jos agresyvios, jos su mumis nesicackina. Ką jos daro? - Iškelia duoną, padaro ją purią. Kodėl? Todėl, kad jos aktyviai vartoja cukrų ir, tiesą sakant, skaido krakmolus. Jų pagrindinė savybė – vartoti cukrus, skaidyti krakmolus: kuo jie paprastesni, tuo juos lengviau suskaidyti į paprastuosius.

O su mumis jos viduje ką daro, tos mielės? Tai labai daugiasluoksnė tema. Jei kalbame apie duoną... būtent apie duoną, nes labai dažnai klausia: ar pavojinga mielinė duona? Dabar – pavojinga. Ta duona, kurią valgė mūsų močiutės ant tų mielių... Prie tešlos stengėsi net nekvėpuoti, nes mielės buvo silpnutės. Mes prie jų jau pripratome, jos mums lojalios. Bet šiandieninės mielės, – tai visiškai kitos mielės, kiti miltai.

Kaip paaiškėjo, šitos (naujosios) mielės atsparios net temperatūroms. Taip, kaip taisyklė, jos žūsta kepimo procese, bet jų baltymas lieka. Mielių toksinai, kuriuos išskiria, - jie irgi lieka. Jos ne tik skaido cukrus į anglies dvideginį ir vandenį – atsiprašau, pakeliui jos mums išmeta toksinus. Jie gi irgi duonoje. O šitas baltymas, kurį jos palieka visuose mieliniuose produktuose, kur pridedama mielių – mūsų imuninė sistema šiuo metu su juo kovoja mirtiną kovą. Mums negalima leisti šio konflikto, jis sekina mūsų imuninę sistemą. Iš esmės tai tapo patogenine (nuodijančia) mikroflora. Tas nutiko tiesiog per pastaruosius kelis dešimtmečius. To nebuvo niekada. Ir visi sako: „Na, kas tos mielės, ko jūs prie jų prisikabinote?“ Taip, tai kitos mielės, žmonės, jos mums labai sudėtingos. Ir jei mūsų nelaimingos naudingosios bakterijos – mes jomis pagrįsti – dar ir su tokiomis mielėmis kovos, tai kas gi iš jų liks? Mes jas ir taip jau visas išžudėme. Pas mus nuolatos antibiotikai, hormonai, antidepresantai, fluoras, chloras, pesticidai, herbidicidai... kaip mes gyvensime, jei visus savo simbiontus pražudysime? Jie – naudingosios bakterijos - dėl mūsų daro viską.

Yra duomenų, kad šiais laikais mirusių žmonių kūnai nelabai taisyklingai suyra. Jie ir nesuyra, todėl, kad mes visi iš konservantų. Čia tada klausimas tęsiant šitą grybų ir mielių temą: kiek suprantu, praktiškai tai dabar masinis reiškinys. Ir šis antikandidozinis, antimielinis protokolas, kurį medikai daugeliui skiria pagal nutylėjimą – kol per jį žmogus nepervedamas, su juo iš principo sunku kažką padaryti.

Antimielinis ir antikandidozinis protokolas – tai vienas ir tas pats, tik vadinama skirtingai. Tie protokolai skirtingi tik daugiau pagal autorius, bet apskritai tai bet kokiu atveju žinių sistema, kuri padeda atstatyti florą ir pašalinti grybelių perteklių. Visiškai mes jų niekur nepašalinsime, mes tiesiog pervesime juos iš aktyvios formos į neaktyvią ir taip paliksime. Žinoma, pašalinti didelį kiekį vegetuojančių (gyvuojančių) mielių – tų, kurios aktyviai vystosi slopindamos mūsų florą ir išmesdamos mums į kraują toksinus – štai jas reikia, žinoma, bent jau nemaitinti.

O kaip nemaitinti? Pas mus visur cukrus, visur antibiotikai, net vandenyje antibiotikai, hormonai. Tai yra, flora žūsta, mielės tame fone puikiai jaučiasi. Vienintelis dalykas, kuris mus saugo – tai mūsų simbiotinė flora. Ir jei mes jos negerbiame, jų vietą užims pirmiausia grybeliai, na, ir patogenai jau antru bloku.

O dabar bus tikrai įdomu – kaip namuose pačiam save diagnozuoti, kad su mielėmis yra kažkoks perteklius? Pagal kokius nors kūno procesus, fiziologinius, funkcinius? Kaip galima suprasti, kad reikia šia kryptimi kažką keisti?

Pirmiausias požymis, turbūt, jei traukia prie saldumynų, arba prie alkoholio, arba prie kavos, beje. Ir, žinoma, paprasti testai – pavyzdžiui, namų testas kandidai su stikline skaidraus vandens.

Kas tai per testas? Prieš valant dantis reikia spjauti į vandenį, kuris įpiltas į skaidrią stiklinę, ir atitinkamai iki kito ryto jį palikti. Tada, jei vanduo lieka skaidrus... prieš valant dantis svarbu surinkti seiles ir išspjauti. Jei vanduo lieka skaidrus, - pas jus grybelių kiekis santykinai nedidelis. Ir nėra tokios ypatingos problemos, nes jų yra pas mus visus. Sterilių žmonių iš principo nėra, o kas liečia grybelius – tai tikrai.

O jei vanduo jau nustojo būti skaidrus, jei jis stipriai susidrumstė arba nuo to spjūvio eina kažkokie siūleliai ar kažkokie dribsniai stiklinės dugne – na, mielieji... O tada žiūrėkite: jus traukia prie tortų, prie sausainių, prie baltos duonos, vakare jūs mėgstate, taip sakant, pasivaišinti riestainiais visais, vakare ypač, bėgate prie šaldytuvo, nes jie, grybeliai, pradeda aktyviai daugintis. Alkoholis – ta pati istorija, kava – jau sakiau, ypač su sirupėliais, kaip pas mus įprasta.

Rėmuo – viskas aišku. Pūtimas, dujos po pūtimo, taip? O štai jei jos be kvapo – jūs jau pakliuvote. Tai kaip tik mielinės dujos. Štai purios išmatos su rūgščiu kvapu. Žmogus sako: „Oi, aš štai suvalgau kavą su bandele ir tada va aš į tualetą nueinu“. Tai yra, jei gadini orą be kvapo, tai ne šventė, - tai kaip tik grybeliai. Ir toks rūkas galvoje – neįmanoma susikaupti, neįmanoma įsiminti, neįmanoma mėgautis gyvenimu, nes žmonės, apnuodyti grybų toksinais, - jie labai tokie nemalonūs. Galima netgi sakyti - „kandidoziniu charakteriu“. Yra „kolitinis charakteris“, galbūt teko apie tokį girdėti, arba „tulžingas charakteris“ - irgi yra tokia medicininė terminologija. Kai kas teigia, jog jei žmones erzina tai, kaip jūs juokiatės, juokaujate, tai reikia juos patikrinti dėl kandidozės.

Tai yra kažkokios tiesiog psichinės - elgsenos, emocinės reakcijos – gyvenimas nedžiugina. Žmogus negyvena, jam visą laiką kažkoks graužiantis jausmas viduje, jį erzina švytinčios akys, kažkieno laimingi veidai. Tai lyg kažkoks apsėdimas, nors tai gal per griežtai… Na, iš esmės juk gyvena kažkoks patogenas mūsų organizme, - konkrečiai fiziniame ir subtiliame plane. Dabar lendame, žinoma, į informacinės medicinos temą – šiek tiek kita istorija, bet jai dauguma žmonių visgi nepasiruošę. Bet materijoje tai išsireiškia grybelių augimu (gydytoja Marina Vnukova šiame pokalbyje pristatyta kaip tame tarpe ir informacinės medicinos specialistė).

Aš galiu visiškai tiksliai pasakyti, kad helmintai, grybeliai – štai kai grybelinės invazijos pradeda plėstis, tai visada susiję su žmogaus bendros energinės-informacinės būklės pablogėjimu. Visada. Tikrai, aš atsakau už savo žodžius, nes aš tokius žmones matau kiekvieną dieną. Nėra net vilties, kad tas žmogus informaciškai-energetiškai yra sveikas, jei pas jį išreikšta grybelinė invazija. Nėra net galimybių būti sveikam energetiškai. Jis niekada neturės energijos, jo subtilieji kūnai bus sugriauti. - Tai matosi, tai viską galima dabar pamatyti naudojant tam tikrą aparatūrą. Tai ne koks nors Niutono binomas, tame nėra jokios mistikos. Kai man sako: „Tai visa tai nematerialu“, aš sakau: „Palaukite, tai materialu, tiesiog subtiliai materialu“. Jūs „Wi-Fi“ irgi nematote, na, kaip jūs matote radijo bangas, jūs jas matote? Na, jos gi neegzistuoja tada išeina?

Na, buvo pas mane vienas toks pažįstamas ultraradikalus žaliavalgis, kuriam vėliau pradėjo kristi dantys, ir štai jis kaip tik sakė: „Mikrobų neegzistuoja. Tu juos matei? Štai jei tu jų nematai, vadinasi jų nėra“. Ką į tai galima pasakyti – žmonijos evoliucija tęsiasi. Bet reikalas tas, kad grybeliai, helmintai ir visų rūšių parazitai – tai visada subtilus energetinis pažeidimas. Visada. Ir pradėti iš kito galo... - iš kurio galo pradėti? Ar galima iš dviejų galų pradėti, ar reikia iš pradžių iš vieno, po to iš kito? Kokie šiuolaikiniai požiūriai?

Oficialiai aš dirbu su fizika. Aš rekomenduoju priešgrybelinius protokolus, rekomenduoju priešparazitinius protokolus. Turiu pakankamai daug tų priešparazitinių protokolų, aš iš 100 išsirinkau 30 realiai efektyvių, paprastų, juos apiforminau kaip pamokas ir su malonumu jais dalinuosi. Kas liečia antimielinį protokolą – ne viskas taip paprasta. Jis labai griežtas, nes grybeliai, kaip patys dabar didžiausi mutantai mūsų organizme, - jie labai greitai prisitaiko. Todėl juos pulti reikia iš visų pusių: Pamatei, kad negali nulipti nuo saldumynų, reiškia tau cukrus jau tiesiogine prasme jau didžiulė tiesioginė priklausomybė, kurios nebegali atsikratyti. Arba neišeina atsisakyti alkoholio… Net vaikai dabar dreba: „Duokite saldumynų, duokite to, duokite ano“, juk tai pastebima. Jų liežuviai balti, jie kaprizingi, jie nenustygstantys, jie negali susikaupti, jų pilvukai išpūsti, pas juos didelis kiekis išmatų su rūgščiu kvapu. Štai tokia istorija. Ir reikalingas tas bemielis protokolas, bet jis griežtas – ten nė truputį negalima nei nusileisti, nei atsipalaiduoti.

Tai yra, - tu suvalgei keptą vištą, tu suvalgei didžiulę krūvą troškintų kopūstų, suvalgei kokią nors grikių duoną – tai, kas leidžiama, tai, kas nerūgsta, kas mielėms neįdomu. Ir nors tu net persivalgei, bet viduje toks, žinai, gręžiantis jausmas: „o kada maitinsimės?“. Reikia suprasti - tai ne tavo imperatyvas (noras). Tai yra, - nereikia to cukraus, bet norisi, po galais! Duok saldainį... na, gerai, ne saldainį – duok morką. Gerai, ne morką – duok sūrį su pelėsiu. Duok bent pieno, duok. Tai yra, tarsi tu sėdėtum ir su kažkuo vestum vidinį dialogą.

Koks tas protokolas, kuriam laikui jo užtenka, ko galima tikėtis apskritai? 

Aš rekomenduoju jį atlikti kartą per pusmetį. Tai maždaug pusantro mėnesio protokolas, kuris leidžia vėl užauginti normalią florą, nustumiant šiek tiek grybelių viešpatavimą. - Mes su meile pradedame auginti šitą mūsų normalią simbiotinę florą. Tai yra, užsiimame mūsų terpių pH keitimu – kraujas, šlapimas, - natūralu, ir žarnyne keičiasi pH. Mes naudojame antimikotikus, tai yra priešgrybelines priemones, - aš naudoju tik saugias, pavyzdžiui, savo „jaunystės formulę“. Mes būtinai duodame probiotikus, metabiotikus, mes būtinai sekame mitybos režimą, net ne režimą, o būtent racioną, kad pašalintume protokolo metu viską, kas gali rūgti: kviečius, rugius, miežius, baltus ryžius, kukurūzus, praktiškai visus vaisius ir uogas, pieną - dėl laktozės…

Marina Vnukova yra rusų gydytoja naturopatė ir fitoterapeutė, kurios „jaunystės formulė“ remiasi ne vienu stebuklingu produktu, o kompleksine organizmo valymo ir regeneracijos sistema. Jos filosofija teigia, kad senėjimas yra susijęs su organizmo „užteršimu“ toksinais, parazitais ir lėtiniu uždegimu. Štai pagrindiniai elementai, sudarantys jos propaguojamą metodiką:

1. Limfos sistemos valymas

M. Vnukova pabrėžia, kad limfa yra organizmo „kanalizacija“. Jei ji stovi, veidas tinsta, atsiranda raukšlių ir nuovargis.

• Metodas: Ryte tuščiu skrandžiu vartojami limfą varantys preparatai (pavyzdžiui, saldymedžio šaknies nuoviras), o po to – sorbentai (pvz., Enterosgel ar aktyvinta anglis), kurie suriša išsiskyrusius toksinus.

2. Kovos su „cukravimusi“ (Glikacija) principas

Viena pagrindinių jos jaunystės taisyklių – atsisakyti cukraus ir greitųjų angliavandenių.

• Kodėl: Cukrus kraujyje „sulipina“ kolageno skaidulas (procesas vadinamas glikacija), todėl oda praranda elastingumą ir suglemba. Jos formulė reikalauja išlaikyti kolageną „švarų“.

3. „Gyvas“ maistas ir prieskoniai

M. Vnukova akcentuoja fitonutrientų galią. Jos receptuose dažnai sutinkami:

• Ciberžolė ir imbieras: Stiprūs priešuždegiminiai komponentai.
• Žalieji kokteiliai: Chlorofilas padeda prisotinti kraują deguonimi.
• Kartybės: Pelynas ar kiti kartūs augalai, kurie skatina tulžies nutekėjimą ir gerina virškinimą.

4. Parazitų kontrolė

Ji teigia, kad daugelis odos problemų ir energijos trūkumo priežasčių yra parazitai arba grybeliai (pvz., Candida). Jaunystės formulė neįsivaizduojama be reguliarių antiparazitinių kursų naudojant natūralias žoleles.

5. Vandens režimas

Ne tiesiog vanduo, o „struktūrizuotas“ arba šiltas vanduo, geriamas mažais gurkšneliais per dieną, kad ląstelės būtų tinkamai drėkinamos iš vidaus.

Svarbi pastaba: Nors M. Vnukovos patarimai yra populiarūs natūralios medicinos šalininkų tarpe, daugelis jos metodų (ypač agresyvus limfos valymas ar antiparazitinės programos be tyrimų) neturi tvirto mokslinio pagrindimo tradicinėje medicinoje.

Kai kurie sako: „O kas tada lieka valgyti?“ Taip pat sako ir mūsų kandidozininkai: „O kaip gi aš būsiu be kavos? O pas mane maža bandelė per dieną... – negalima? O vyno taurės ar alaus bokalo vakare negalima?“ – taip, to negalima. 

Žmonės, na jūs savęs paklausykite: Jūs ką, - negalite atsisakyti raudono vyno, kad net rankos dreba? 

Negali atsisakyti – tai narkomanija. Smegenų specialistai supranta, kad smegenims sunku atskirti komandas iš išorės ir mūsų komandas nuo komandas tų, kurie mumyse gyvena. Juk per tą patį klajoklį nervą (vagus) iš žarnyno eina signalas ir smegenims jis kala: „duok man šito“.

Visas mitybos aberacijas žino bet kuris parazitologas. Aberacija - Tai nukrypimas nuo normos, šiuo atveju – nuo normalaus mitybos elgesio. Tos aberacijos – tai visada parazitai. Ir, kaip taisyklė, ne vienas kažkoks parazitas – tai gali būti ir helmintai, plius grybeliai, plius patogenai, plius pirmuonys. Tai visada tam tikras rinkinys. IApskritai, mes patys - rinkinys. 

Taigi, - reikia pusantro mėnesio, kad aptvarkyti organizmą, - Praeini pusantro mėnesio protokolą. Taip, pirmą savaitę būna sunku. Ir tai tam tikra programa su palaikymu. Yra programos maratono pavidalu – Tokia dabar tik kartą per metus, - tai labai sunku.

Taigi, - pusantro mėnesio protokolas. Ir kas tai yra? Koks rezultatas?

Galutinis rezultatas - mes gauname gyvenimą, vertą žmogaus. Reikalas tas, kad mes ne gyvename užsikrėtę parazitais – mes nemąstome kaip žmogus, mes mąstome kaip parazitas. Mūsų mąstymas - parazitinis. Nes užsikrėtus pas mus prarasti orientyrai. Parazitai – tai gyvybės forma, kuriai apskritai nusispjauti ant kitų. Jiems svarbu: man, man, man. Štai onkologija – vėžinė ląstelė: „man duok, man duok, man neįdomu, kas bus su kitais, man įdomu aš“. Tai egoizmas. Parazitai – tai egoistai.

Atsikračius parazitų keičiasi žmogaus charakteris. Jis nustoja būti dirglus, įtarus, nerimastingas, verksmingas. Jis pradeda adekvačiai žiūrėti į pasaulį. Ir net žmogiškai adekvatus egoizmas – tai nėra blogai. Rūpestis savimi, dėmesys, tame tarpe išgydyti save – tai irgi egoizmas, mylėti save – tai puikus jausmas.

Bet kai tu pradedi eiti per galvas, supranti, šita plona riba, kuri skiria žmogų nuo kažkokių ne visai žmogiškų būtybių... tai va, parazitai mus daro ne visai žmonėmis. Supranti? Pas mus išnyksta užuojauta, pas mus išnyksta gyvenimo džiaugsmas, pas mus išnyksta bendrystė, empatija. Tai yra, mes tampame va tokia vėžine ląstele. Tai, iš esmės, - „vėžinis mąstymas“.

Ir minėtas protokolas duoda galimybę normaliai virškinti, normaliai įsisavinti, sustiprinti žarnyno sienelę, pagerinti virškinimo, įsisavinimo procesą ir sumažinti sisteminio uždegimo lygį, pagerinti, natūralu, kraujo rodiklius, pagerinti žmogaus būklę, pagerinti jo kognityvinius (pažinimo) gebėjimus. Privalumų labai daug, bet teks pereiti per štai šitą parazitų pasipriešinimą. Ar tai demonai lįs lauk?

Gydytojai, taikantys tokius protokolus – ne egzorcistai, nors kartais toks įspūdis ir susidaro. Bet jie visgi gydytojai. Bet kartais atsiranda abejonių vykdant, kad ir bemielį protokolą: ar medicina taip jau stipriai skiriasi nuo religijos, ar visgi mes kažkaip susiję? Reikalas tas, kad žmonės pradeda ieškoti kelių nutrūkti, nušokti, pradėti kažką prigalvoti.

Bet čia tiesiog konkrečiai... pamiršta: „oi, man gi šito negalima“. Žmonės sako, mano pacientai sako: „Klausykite, na, aš va valgau, ir tik po to suprantu, kad aš valgau, man negalima šito. Aš naktį galiu atsikelti neprabusdamas kažką pagriebti, ir tik kai jau kramtau, prabundu, “. Tai yra, sakau: „Na, žmonės, na, kaip sakant, sargybinį sau reikia pastatyti“. Tai yra tam tikros kančios. Ir tai vadinama Herzhaimerio sindromu arba mielių išmirimo sindromu. Labai rimta apskritai situacija, kai simptomų kompleksas... tai sindromas iš tikrųjų, susidedantis iš bet kokių simptomų. Štai tau viskas tavo gyvenime pradeda griūti: tau skauda galvą, tave pykina, tau laužo išsukinėja sąnarius, tempia raumenis, atsiranda verksmingumas arba agresija (dažniausiai vyrams).

Pradėjus valytis, virškinimas sustoja. Pas mus yra: vienas tipas, kai suvalgius bandelę tau prasidėjo defekacija, - štai šios purios išmatos, kurias, tiesą sakant, mielės mums organizuoja; kitas tipas - pas tave gali sustoti virškinimas. Dar kitas - galbūt suaktyvės tulžis – tai iškart pradeda jausti kepenys, jos pradeda valytis.

Kitas - gali atsirasti žalsvos išmatos – tai irgi nebaisu, - tai valymasis. O pas tave gali atsirasti pykinimas, gali net atsirasti vėmimas. Virusai suaktyvėja, nes mes nueiname į acidozę dėl mielių išmirimo, ir jos išmeta milžinišką kiekį rūgščių, ką virusai čia pat pajaučia ir staiga išlenda. Trumpai tariant, helmintams mes labai trukdome.

Ir tiems nemalonumams reikia pasiryžti, reikia būti pasiruošusiam tokioms organizmo pertvarkoms iš esmės. Tai tiesiog kaip kažkoks Abstinencijos sindromas (pagirios).

Bet iš esmės - tai narkomanijos gydymas. Pagal tai, kas žinoma apie narkomaniją – panašu. Todėl ir sakoma: abstinencijos sindromas, labai labai panašu. Ir tai, kad mus specialiai pasodino ant cukraus – dauguma visiškai įsitikinę, kad taip ir buvo padaryta. Na, iš dalies, galbūt pradžioje be kažkokio pikto kėslo, bet po to tai išaugo – tai geras pelnas. Cukrus kaip narkotikas – gerai parduodamas. Kaip visada – tai pigu, efektyvu. Suvalgei bandelę, - ir užmiršai problemas, nuėjai, atsigulei miegoti. Tu nemąstysi, tu neskaitysi knygų, tu tiesiog sėdi atbukęs. Dar jei picą į skrandį ant viršaus užmesi, tai išvis tu laimingas žmogus… O alumi užsigerti – išvis gyvenimas pasisekė. Ir pas taip gyvena pusė šalies. Ir kai jiems sakai, kad, - žmonės, jums reiktų florą atstatyti...

Mūsų žiūrovai pagrindinėje masėje, aš tikiuosi, žmonės proaktyvūs, kurie tikrai nėra kažkoks objektas, kuris plaukia kažkur ten... Bent jau pasinerkite į medžiagos studijavimą, galbūt pasiryšite, praeisite šį gydymo protokolą, kurį patartume, turbūt, visiems, pradedant nuo vaikų. Bet tam reikia tikrai pasiryžti, suprasti, su kuo galima susidurti. Bet ir nauda taip pat yra: tapti sveikesniu, protingesniu, energingesniu, sąmoningu žmogumi – tai irgi geras apdovanojimas, dėl kurio pasiryžti verta.

Pabaigai pora patarimų, kurie jau dabar gali pagerinti gyvenimo kokybę, savijautą, būklę. Iš mitybos srities „topas“... na, aišku: pašalinti kavą ir cukrų, bet kaip jau išsiaiškinome, nepraėjus priešgrybelinio protokolo tai vargu ar pavyks. Tai realu, ir nereikia savęs už tai barti. Turbūt geriausiai būtų visgi grįžti prie tos mitybos, kuri labiausiai tinka jums etniškai. Jei jau nedarėte specifinių testų, nedirbote su kineziologu arba nesilankėte BRT diagnostikoje.

Terminas BRT reiškia biorezonansinę terapiją. Apsilankymas pas tokį diagnostą – tai alternatyviosios medicinos procedūra, kurios metu bandoma įvertinti organizmo būklę matuojant elektromagnetinius virpesius. Štai ką svarbu žinoti apie šį apsilankymą:

Ši metodika remiasi teorija (kurią mokslo bendruomenė vertina skeptiškai), kad kiekviena ląstelė, organas ar net virusas skleidžia specifinius dažnius.

1.      Procedūra: Pacientas paprastai laiko rankose elektrodus arba jie pritvirtinami prie tam tikrų kūno taškų.

2.      Matavimas: Specialus aparatas (dažnai minimi pavadinimai kaip „Voll“, „Metatron“ ar „Vega-test“) nuskaito organizmo „atsaką“ į siunčiamus impulsus.

3.      Rezultatas: Kompiuterinė programa parodo grafikus, kurie, pasak diagnostų, identifikuoja parazitus, uždegimus, alergijas ar organų funkcijų sutrikimus.

Ką sako šalininkai ir kritikai?

Apie šią diagnostiką vyrauja dvi labai priešingos nuomonės:

• Diagnostų teigimu: Tai neskausmingas būdas aptikti ligas ankstyvoje stadijoje, rasti paslėptus parazitus (apie kuriuos užsimena ir jūsų minėta M. Vnukova) ir parinkti individualų gydymą žolelėmis ar homeopatija.
• Mokslinės medicinos teigimu: Biorezonansinė diagnostika laikoma pseudomokslu. Tyrimai rodo, kad šie aparatai negali patikimai diagnozuoti ligų, o jų rezultatai dažnai būna nepagrįsti arba klaidinantys.

Natūropatai naudoja BRT tam, kad:

• Nustatytų, kokius „valymo“ kursus (nuo parazitų ar grybelių) skirti.
• Parinktų tinkamiausius papildus ar maisto produktus.

⚠️ Svarbi pastaba dėl sveikatos

1.      Būkite atsargūs: BRT diagnostas gali pasiūlyti stiprius žolelių nuovirus ar papildus „valymui“. Esant inkstų funkcijos sutrikimams, kai kurios medžiagos gali būti pavojingos.

2.      Tęsti gydymą: Nenaudokite BRT rezultatų kaip vienintelio pagrindo keisti vaistų vartojimą ar mitybą be konsultacijos su savo nefrologu ar kardiologu.

Taip pat yra ir tokių Laboratorinių analizių. Yra vienas, kuris rodo daugiau-mažiau imunologiškai teisingai – tai „ImmunoHealth“; yra ląsteliniai testai – „Prime-test“, „Cyto-test“. Tai yra, tai ne kiekvienoje laboratorijoje, žinoma, daroma. Bet jei jau jūs norite tikrai realiai susistatyti savo mitybą, turbūt reikia pradėti visgi nuo imuninės sistemos reakcijos. Tai yra, valgyti tai, kas tau užrašyta gamtos, nes mes ne iš Afrikos, mes ne iš Indijos, mes ne iš Kinijos. Mes turime, - kiekviena etninė grupė - turi aiškią savo kryptį ir jos reikia laikytis.

Beje, galima pasakyti, kad, žmonės, - štai laukiniai augalai – nepraeikite pro šalį. Nes štai dabar, kai bus prasideda pavasaris, pirmas dalykas, nuo ko pradėkite – tai visgi nuo kažko gyvo, tikro, neapdirbto, neperdirbto, netręšto, nemodifikuoto, ne su konservantais, -  kad paleistumėte iš naujo šitą pavasarinį atsinaujinimo ciklą.

Gerai, jei jums pasisekė gyventi ekologiškai švarioje vietoje. O ką daryti miesto gyventojams? - išeikite į prišnerkštą šunų veją ar parkelį, nukaskite, nuskinkite, paimkite ir suvalgykite? Ne apie tai gi kalba.

Yra trys dalykai, kuriuos turite tiksliai absoliučiai kartą per metus bent jau pavasarį valgyti tiesiog dideliais kiekiais – tai garšva, dilgėlė ir kiaulpienė. Kiaulpienę tiesiog skinkite, nuplaukite, palikite ozonuotame vandenyje, arba palikite vandenyje su soda ir druska – jokių jau parazitų ten nebus: lapai, stiebai, žiedai – tiesiog.

Kokiu atstumu nuo miesto tai galima skinti? Žiūrint kokiame mieste jūs esate ir žiūrint kokia vėjų rožė. 

Vėjų rožė (dar vadinama kompaso rože) yra grafinis simbolis, rodantis pagrindines pasaulio šalis ir vėjų kryptis konkrečioje vietovėje.  Dažnai pridedamos ir tarpinės kryptys (pavyzdžiui, šiaurės rytai ar pietvakariai), sudarant 8, 16 ar net 32 spindulių žvaigždę. Senovės jūreiviams tai buvo gyvybiškai svarbus orientyras nustatant kursą atviroje jūroje. Tai vienas seniausių navigacijos įrankių, naudojamas žemėlapiuose, jūrlapiuose ir meteorologijoje.

Moksliniame kontekste vėjų rožė yra diagrama, kuri parodo vėjo režimą tam tikroje vietoje per tam tikrą laiką (mėnesį, metus). Ji padeda suprasti:

• Kryptį: Iš kurios pusės vėjas pučia dažniausiai (vyraujantys vėjai).
• Dažnumą: Kiek laiko (procentais) pučia tam tikros krypties vėjas.
• Stiprumą: Diagramos segmentai gali rodyti ir vidutinį vėjo greitį.

Vėjų rožė nėra tik gražus simbolis – ji naudojama labai praktiškais tikslais:

• Ekologijoje: Prognozuojant, kuria kryptimi sklis oro tarša iš gamyklų kaminų.

Šios vėjų rožės yra suformuotos Gemini 3 Dirbtinio Intelekto (DI), todėl pasitikrinkite savo kanalais – ar jos atitinka tikrovę. Nes aklai pasitikėti DInegalima, - dažnai jis (Gemini 3) “prikuria” nebūtų dalykų – apie tai bus irgi įdėtas straipsnis (su pavyzdžiais).

Skinti reikia už 25 km pavėjui nuo miesto, ir už kokių 5 km prieš vėją (žinoma, kuo toliau, tuo geriau). Nesusiviliokite parko augalija, - ten, kaip ir skveruose, tuo labiau gatvėse nėra nieko, kad apskritai kažką suvalgytum. Net ir toli nuo miesto ar gamyklų – skinti ne prie kelio, natūralu.

Ir – neprisigalvoti sau pasiteisinimų, - skinti ir valgyti. Nes mes visada valgėme tai, kas auga aplinkui, - visada, karta po

 kartos, tai darėme. Nereikia to bijoti. Mes dabar kiaulpienę laikome karčia, o štai viskas nuo kavos su cukrumi pas mus saldu. Ir kas? – Kas sveikiau?

Ir tai ne gudrybė, tai tiesiog protingas vartojimas, nes mes visada tai kas augo aplinkui -

valgėme.

Žinoma, reikėtų orientuotis į tai, ką valgė mūsų protėviai. Ir jei jau tu nori valgyti duoną, na, išsikepk ją pats (apie

 šiuolaikinės duonos nesveikumą irgi bus straipsnis). Na, kokia gi problema paimti miežius, paimti ruginių miltų – ačiū Dievui, kol kas jų yra – įdėti tenraugą (bet tikrą – ne parduotuvines mieles)... Gerai, neturi tu jokio raugo, nieko nėra – paimk probiotiką paprastą, seną, na, išberk tu jį į šitą tešlą. Ir bus tau tešla, ir bus skanu. Nes protingi tai daro be jokių tokių kildinimo medžiagų. Kartais galima pilti sultis, pavyzdžiui, raugintų kopūstų. Beje, rauginti kopūstai – aš tikiuosi, kad jūs visi juos valgote, ir ne tuos parduotuvinius su actu ir cukrumi, o paprastus raugintus kopūstus – tai labai naudinga. Juk mūsų tėvai ir seneliai visą laiką viską raugėme: grybus, uogas, vaisius. Bet mes gi nevalgėme viską iš eilės visus metus – mes kiekvienam metų laikui turėjome savo maistą.

Ir štai, prašom, - va jums duona. Jokių problemų – miltus su vandeniu sumaišei, druskos pridėjai, norite – granuliuoto česnako, norite – probiotiko ten prikiškite. Štai jis pastovėjo truputį, viskas – į keptuvę, uždengėte dangčiu, ir štai duona. Kame problema?

Bet prasideda: „man reikia duonos baguette“. Būkite griežti ir pasakykite sau ir artimiesiems: “Gerai bus ir be baguette.” Todėl būkime paprastesni, - mums reikia pradėti maitintis kuo paprasčiau, natūraliau. Bet net ir tokiems sunku gyventi sociume, kuris gundo. Bet reikia tikėtis, kad visgi ši tema tęsis, augs. Augs šis susidomėjimas gyvu, natūraliu, rūšiniu, etniniu maitinimusi.

Na, atrodytų viskas labai paprasta. Liko tik visa tai daryti: rinkti, valgyti – visas tas gyvenimo režimas. Siekime to. Bet kuo visa tai užsigerti? Vyno raudono negalima, kavos negalima… Geras gal būtų sausas jaunas vynas, bet mes, deja, nesame vynuogininkų tauta. Todėl tinkamas gėrimas yra geras šaltinio vanduo su neigiamu ORP. Gerai, gali būti ir ne šaltinio... Genialumas - paprastume. Juk tai taip paprasta – vanduo su tinkamu ORP.

ORP – oksidacinis-redukcinis potencialas. Tai fizikinis-cheminis rodiklis, parodantis tirpalo (šiuo atveju – vandens) gebėjimą atiduoti arba prisijungti elektronus. Paprastai tariant, ORP parodo, ar vanduo veikia kaip antioksidantas, ar kaip oksidatorius.

Todėl nesunkinkite sau gyvenimo, ir 1/3 nuo suvalgyto maisto tūrio jūs galite išgerti normalaus vandens. Kodėl gi ne?

Nepaisant visų šitų naudingų, sveikų dalykų, mes suprantame, kad šiuolaikiniuose miestuose vandens nėra, maisto nėra... bet pradėkime bent nuo kažko. Nuo dėmesio tam, ką mes valgome, ką mes geriame, ir atsikratykime šitų kenksmingų veiksnių bei tame tarpe užsiimkime savo sveikatos atstatymu viduje, žarnyne. Bemieliai protokolai – visa tai iškart neaprėpiama, iš tikrųjų tai gąsdina. Bet baimintis nenaudinga... - „žvirblio šuoliu“ pridėkime teisingus įpročius – vieną po kito. Ir perprogramuosime smegenis ir pasąmonę, kad jie dirbtų mūsų naudai. 

Marina Vnukova, kurios teiginiais remiasi šis straipsnis, yra rusų gydytoja terapeutė, fitoterapeutė ir natūropatė, pastaruoju metu itin išpopuliarėjusi kaip holistinės medicinos ekspertė. Ji geriausiai žinoma dėl savo požiūrio į organizmo „atjauninimą“ per detoksikaciją, parazitų šalinimą ir limfos sistemos aktyvavimą. 

Štai pagrindinės sritys, kuriomis ji remiasi savo darbe:

1. Holistinis požiūris į ligas

M. Vnukova teigia, kad bet kokia liga (nuo paprastų bėrimų iki lėtinių uždegimų) yra pasekmė, o ne priežastis. Jos nuomone, medicinos užduotis – rasti, kur organizme įvyko „lūžis“. Dažniausiai tai susiję su:

• Virškinimo traktu: Netinkamas tulžies nutekėjimas ir silpnas skrandžio rūgštingumas.
• Mikrobioma: Disbalansas tarp gerųjų ir blogųjų bakterijų/grybelių (ypač Candida).

2. Limfos sistemos „atrakinimas“

Tai viena iš jos vizitinių kortelių. Ji pabrėžia, kad be judančios limfos neįmanoma jokia regeneracija. Ji moko specialių pratimų ir vartoja natūralius limfą varančius preparatus (pvz., saldymedžio šaknį), kad išvestų iš organizmo susikaupusius toksinus.

3. Anti-parazitinės programos

M. Vnukova yra viena aktyviausių parazitų teorijos šalininkų. Ji teigia, kad daugelis lėtinių ligų bei alergijų atsiranda dėl žmogaus kūne gyvenančių kirmėlių, pirmuonių ar grybelių. Ji rekomenduoja reguliarius „valymosi“ kursus naudojant pelyną, gvazdikėlius ir kitas karčiąsias žoleles.

4. Mityba ir „Jaunystės formulė“

Jos mitybos filosofija yra griežta, bet aiški:

• Nėra cukraus ir mielių: Tai pagrindinis „maistas“ grybeliams ir uždegimams.
• Kartybių įtraukimas: Maiste turi būti produktų, kurie skatina virškinimo fermentų gamybą.
• Vandens kokybė: Ji akcentuoja ORP (neigiamo krūvio) vandens gėrimą, kad ląstelės gautų energijos, o ne ją eikvotų.

Svarbu įvertinti (Kritinis požiūris)

M. Vnukovos metodai balansuoja tarp tradicinės medicinos (ji turi medicininį išsilavinimą) ir alternatyvių praktikų. Reikėtų atkreipti dėmesį į kelis momentus:

1.      Saugumas: Jos rekomenduojami stiprūs antiparazitiniai kursai ar limfos valymas gali būti didelis krūvis kepenims ir inkstams.

2.      Inkstų ir širdies faktorius: Turint inkstų ar širdies nepakankamumą, kai kurie jos siūlomi metodai (pvz., didelis skysčių kiekis ar tam tikros žolelės, turinčios daug kalio) gali būti pavojingi. Tokiu atveju bet koks jos patarimas turėtų būti derinamas su gydančiu gydytoju.

3.      BRT diagnostika: Ji dažnai remiasi biorezonansine diagnostika, kuri akademinėje medicinoje laikoma pagalbine arba netikslia.

Lietuvoje panašiais dalykais užsiima gydytoja Robertina Ostapenkienė, išleidusi keturias be galo rimtas ir naudingas knygas: 

   1. „Pavojingos gydytojų klaidos“

   2. „Vaistai nuo ligų ar ligos nuo vaistų“

   3. „Sveikata (ne)kainuoja“

   4. „Laisvė rinktis: gydytis ar gyventi“

Straipsnis parengtas, remiantis gydytojos Marinos Vnukovos, Nikolajevo dukters, penktos kartos gydytojos, imunodietologės ir informacinės medicinos ekspertės teiginiais ir paruoštas pagal 2026 vasario medžiagą “ЕДА МАССОВОГО ПОРАЖЕНИЯ” (Masinio naikinimo maistas)

LPT